Žvelgiant į tokius faktus, taiklus atrodo žymaus psichologo ir filosofo Ericho Fromo pastebėjimas: ,,Kažin, ar rastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis bei lūkesčiais, ir kuri taip dažnai žlugtų, kaip meilė“. Rodos, kad vestuvių dieną skambėjusi šventiška muzika greitai nutyla, o vienas kitam duoti įžadai nugrimzta užmarštin.

Savo išmintimi apie dviejų žmonių meilę ir santuoką, apie „ilgai ir laimingai" paslapties raktą dalijasi pora, sukūrusi šeimą, kurioje „Himno meilei“ eilutėse įtvirtintos vertybės ne deklaruojamos, o atsispindi tarpusavio santykiuose - Donatas ir Ekaterina Ivanauskai.

Papasakokite, kaip susipažinote?

Donatas: gal, visgi, aš atsakysiu kitaip. Šiandien esu tikras, kad žmogus lėtai eina į savo gyvenimo pilnatvę ir kaip vieną iš šios pilnatvės požymių galėčiau įvardinti draugystę. Labai tikiu draugyste, mes negalime nieko pasiekti be ištikimų, gerų draugų, draugai - tai pilno, išsipildžiusio gyvenimo ženklas. Draugai - tai sėkmės požymis, nes kur draugai, ten būsi ir tu, štai dėl ko taip svarbu apsupti save teisingais žmonėmis. Kalbu turėdamas galvoje atsakingo žmogaus elgesį. Paprastai tokio tipo pažintys turi kažkokią mistikos, mįslės, paslapties aurą. Tu kažką darai, kalbi, eini gatve, kažką sutinki, vėl eini, kalbi, geri kavą, žiūri per langą į upės vagą ir, tik praėjus metams, supranti, kad viskas, kas tada vyko, tai paslaptingas matematiškai tikslus Didžiojo plano išsipildymas. Tiesa, mes dabar nekalbam, kokios rūšies ir dvasios tai yra planas, ir kur jis nuves mus vėliau. Taip sutikau ir savo Kateriną - pasijutęs labai vienišas dideliam mieste, pasiūliau pirmam sutiktam žmogui nueiti kartu į teatrą. Tiesa, mes į teatrą taip ir nenuėjom, pradėjom kalbėti, taip ir kalbam, kaip seni draugai ir bedraminčiai kiekvieną laisvą minutę iki šiol...

Kuo vienas kitą sužavėjote? Kokias vienas kito savybes labiausiai vertinote apsispręsdami būti kartu?

Donatas: Katerina mane apsupo namų šiluma, švelniu rūpesčiu - visą gyvenimą to ilgėjausi. Mano žmona buvo šalia, kai kiti paliko, ji neišsigando ir ėjo kartu per patį sunkiausią mano gyvenimo etapą. Visada liksiu jai dėkingas ir net skolingas.

Katerina: Donatas yra atsakingas už savo žodžius vyras - kada „taip“ yra „taip“, o „ne“ - „ne“, kada veiksmas atitinka ištartą žodį, kada santykiuose nėra vietos manipuliacijoms ir melui. Retos savybės šiuolaikiniuose vyruose...

Kokia Jūsų nuomonė apie santuoką ir apie dabar madingą gyvenimą nesusituokus? Ar meilei būtinos faktinės vedybos?

Donatas: Santuoka - tai vienas iš mūsų laimingo gyvenimo šulų, tai mūsų žemiško kelio fundamentas, tai ta bazė, ant kurios vėliau stojasi visa kita gyvenimiškos veiklos statyba, tad kokia ta bazė, toks ir likęs gyvenimas. Galvoju, kad tai pats svarbiausias ir atsakingiausias mūsų gyvenimo žingsnis. Labai gaila, bet tam, kad galėtum vairuoti automobilį, reikia išlaikyti egzaminą, o tam, kad galėtum vesti - ne, tai didelė klaida. Štai kodėl tiek daug katastrofiškai sudužusių gyvenimų. Faktinės vedybos, kaip tu pasakei - tai sąmoningo, atsakingo pasirinkimo įvardijimas. Tai tas pažymėjimas, kurį gauni išlaikęs egzaminą, o kiek sėkminga bus jūsų kelionė, tai jau kitas klausimas. Tai tarsi ženklas žmonėms: „Dėmesio. Šalia manęs – žmogus, už kurį, jei reikės, padėsiu savo gyvybę. Neliesk - tai man šventa“. Žinoma, jei gyventum negyvenamoje saloje, toks ženklas nebūtų būtinas.

Katerina: Visiškai sutinku. Dar norėčiau pridurtš šiek tiek apie „egzaminą“. Visgi, nežiūrint į šiandieninę madą gyventi nesusituokus, mes užaugome patriarchaliniame mentalitete, pagal kurį vyras turi vedančiojo rolę daugelyje gyvenimo sričių. Taip tai yra atvaizduota ir lietuvių kalboje, kur sakoma, kad vyras „veda“ moterį. Jeigu po visų ikisantuokinių abipusių egzaminų jis, visgi, tavęs „neveda“, t.y. neprisiima atsakomybės už tave ir jūsų bendrą gyvenimą, tai reiškia, kad egzamino neišlaikei. Tada toliau toks madingas gyvenimas nesusituokus tampa tiesiog žeminančiu moterį. Tokia mano nuomonė.

Kaip manote, meilė tarp dviejų žmonių „yra arba nėra“, ar, visgi, ji ateina su laiku?

Donatas: Meilė, kaip didžiausia vertybė, turi būti tarp jūsų nuo jūsų santykių pradžios. Ji turi būti įvardinta ir pripažinta jūsų abiejų: „Ji, meilė, yra tarp mūsų, tai mūsų didžiausia vertybė, mes ją saugosime, vertinsime, gerbsime ir ja seksime visą likusį gyvenimą“. Galvoti, kad gal meilė dar ateis, yra didelė rizika - nes meilė ateina ten, kur jos laukia ir ieško. Ir būtinai abu.

Кaterina: Visiškai sutinku. Tai yra tiesa, jeigu mes kalbame apie du žmones, turėdami omenyje vyrą ir moterį, tačiau, jei kalbame atskirai apie moterį, yra dar vienas gana svarbus santuokos aspektas, apie kurį šiandien kalbėti ne populiaru. Tai yra pagarba. Pagarba savo vyrui yra pagrindinis jausmas visame moters jausmų spektre. Gaila, bet meilė, kaip jie kartu ją išreiškė, nesugeba sustabdyti moters daugeliu atveju šeimos gyvenime prilaikyti liežuvį - paprasčiausiai užsičiaupti ir patylėti. Pagarba savo vyrui yra tas plūduras, kuris laiko santuokos laivą vandens paviršiuje, neleisdamas jam skęsti. Kasdienėje rutinoje, kada žmogus atsiveria tau visose savo silpnybėse, tiktai pagarba sugeba sulaikyti moterį nuo to, kad paniekinti vyrą savo širdyje, ir tik meilė sugeba padengti ir ištirpinti savyje jo silpnybes.

Donatas: Negaliu tylėti, leiskite pridurti šiek tiek apie moters pagarbą. Ši pagarba yra pats brangiausias turtas, tai lyg aukso fondas valstybės ižde, iš čia mes vyrai dengiame „grynaisiais“ visas savo „vyriškos ekonomikos“, šeimos politikos, patriarchalinio šeimos valdymo ir kitas absurdiškas klaidas. Prarasti žmonos pagarbą, tai ištuštinti aukso fondą. Reiškia tavo valstybei gręsia bankrotas.

Kaip Jūsų santuokoje reiškiasi meilė? Kaip Jūs ją atpažįstate, pastebite?

Donatas: Meilė yra lyg koks stebuklingas aliejus, liejamas tarp dviejų akmeninių girnų, tai ji, meilė, tirpdo mūsų kietas širdis, švelnina mūsų trintį. Tai ji, meilė, padaro mūsų bendrą kelionę tylią, tikslią, sklandžią. Taip mūsų gyvenimas rieda į priekį, o ne sukasi kaukdamas vis tais pačiais ratais. Meilę mes atpažįstame iš vaisių, beje, kaip ir visa kita gyvenime. Kas ką bekalbėtų, žadėtų, mes kalbas ir pažadus pažinsime iš vaisių, o vaisius - tai rezultatas. Mūsų darbai iš tiesų niekuo nesiskiria nuo mūsų kalbų, tik duokite truputį laiko ir jūs pamatysite tų kalbų vertę. Mūsų žodžiai materializuojasi, tai virs kūnu, bet ne pagal išorinį žodį, o pagal jo turinį. Melas, apgaulė, veidmainystė, buvusi žmonių žodžiuose - kokie jie gražūs bebūtų, visuomet virsta šlykščiu kūnu.

Kaip elgiatės vienas su kitu įvykus konfliktui? Kokius būdus naudojate nesutarimams išspręsti?

Donatas: Aš, supratęs, kad pasielgiau neteisingai, ir, apgalvojęs, ką padariau, nuoširdžiai ieškau atleidimo.

Katerina: Tylėti, kai viskas „užvirė“, melstis, kol nurims, ir kalbėti iki atleidimo. Ir svarbiausia – neleisti konfliktui „nukeliauti“ į ateinančią dieną ir atsigulti į lovą „karo stovyje“...

Kas yra meilės ilgalaikiškumo pagrindas? Be ko dviejų žmonių buvimas kartu „ilgai ir laimingai“ neįmanomas?

Donatas ir Katerina: Tai meilė, pagarba, ištikimybė, bendros dvasinės vertybės, mūsų atveju - Jėzus Kristus.

Vieni sutuoktiniai ir po dešimt dvidešimt metų teigia, kad juos vis dar sieja meilė, kiti prisipažįsta kartu gyvenantys tik „iš pripratimo“, o dar kiti skiriasi, sakydami, kad „meilė išėjo“. Kuo maitinti meilę, kad ji gyvuotų?

Donatas: Naudokite tai, nuo ko pradėjote - meilė, pagarba, ištikimybė, bendros dvasinės vertybės.

Katerina: Ir nuolat prisiminti, kad meilėje nėra smulkmenų, vadovautis Jėzaus principu: „kaip nori, kad tau darytų žmonės, taip ir tu daryk jiems“.

Romantika. Ar tikite ja? Ir kokia ji tarp Judviejų?

Donatas: Romantika – maži, o kartais ir dideli džiaugsmai, linksmas juokas - tai, kas padeda nugalėti kasdienę rutiną. Tik, žinoma, labai svarbu, ką į tuos žodžius įdėsite, kiek tai solidu, kilnu, garbinga.

Įsivaizduokite, esate Antikos laikų išminčius, Mokytojas – kaip atsakytumėte pas Jus atėjusiam mokiniui į klausimą, kas yra meilė?

Donatas: Aš pasakyčiau: „Meilė - tai Dievas tarp mūsų ir mumyse“.