NAUJIEJI METAI Ant Naujųjų metų slenksčio atsidūrę, susimąstome apie nueitą metų kelią ir prasidėsiantį Naujųjų metų ratą. Sąmoningesni būdami, domimės, kokios ateinančių metų tendencijos ir kaip su jomis derėti, kad sulauktume trokštamų pokyčių.

Naujieji metai – fikcija ar tikrovė?

Dabartinė Naujųjų metų data – sausio 31-oji – nusistovėjusi palyginti neseniai. Spaudoje, literatūroje, o ir tarp žmonių vis tenka išgirsti nuomonių apie Naujųjų metų fiktyvią prigimtį. Kas gi tie Naujieji metai yra ir kada jie ateina? Kaip, iš kokių ženklų spręsti, kad Naujieji metai prasidėjo? Šiandien Naujieji metai yra veikiau susitarimo reikalas nei reali tradicijomis, gamtiniu-kosminiu požiūriu pagrįsta data.

Datų įvairovė

Ieškodama senosios protėvių tikybos metodų, aptinku keletą datų, susijusių ar bent galimų sieti su naujo metų ciklo pradžia.

12.13 Senelio Šalčio / Elnio devyniaragio šventė / šv. Liucijos diena

Ši data liaudies atmintyje minima kaip saulėgrįžos pradžia, grįžtančios Saulės kaip atsinaujinančio gyvenimo simbolio data.

12.24 Saulėgrįža / Žiemos lygiadienis / Kūčios

Datą pagrindžia astronominiai rodikliai: nuo 12.22 iki 12.24 diena nustoja trumpėti, laikas tarsi sustoja vietoje, kad vėl pradėtų naują dienos ilgėjimo ratą.

01.25 Pusiaužiemis / Krikštai / Kumeliukų krikštynos

Pusiaužiemis – žiemos įpusėjimas. Teigiama, kad tądien meška verčiasi ant kito šono, t.y. metai persiverčia pavasariop.

02.02 Perkūno diena / Grabnyčios

Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad pagal mėnulio kalendorių naujieji metai prasidėdavę nuo trečiosios žiemos jaunaties sausio pabaigoje – vasario pradžioje.

03.21 Pavasario lygiadienis

Kai kur Naujųjų metų pradžios tašku imamas pavasario lygiadienis – astronominio pavasario pradžia.

Laikas Kūrėjas

Iš datų gausos galima spręsti, jog švenčių, įprasminančių žiemos laiko ratą, senoliai turėjo daug. Rašinio tikslas ne atrasti konkrečias datas, o susimąstyti apie laiko prasmę žmogaus gyvenime. Tai padės padaryti žvilgsnis į mūsų protėvių pasaulėžiūrą. Kad suvoktume protėvių pažiūras, gyvenimo būdą, vertybes, reikia kai ką paminėti apie laiką. Mūsų senoliai turėjo gamtinį-kosminį pasaulio suvokimą. Pagal gamtinį-kosminį pasaulėvaizdį laikas  yra pagrindinė kuriamoji jėga (senoji žynė Andželika Tamaš laiko tėkmę įvardija kaip mūsų protėvių Kūrėją, kurį simboliškai atvaizduoja žaltys arba aitvaras). Gamtiniame-kosminiame pasaulėvaizdyje žmogus yra aktyvus laiko ir erdvės dramos dalyvis, bendrakūrėjas. Tuo tikslu jis natūraliai derinasi su gamtos ir kosmoso (Visatos) ciklais. Tai jis daro vidinio ritmo ir išorinių veiksmų – apeigų/ritualų pagalba, t.y. iš vienos pusės, jis gyvena gamtos ritmu ir taip įsilieja į kosminę gamtos simfoniją, iš kitos pusės, tam tikrus permainų taškus, vadinamus virsmais, žmogus įprasmina apeigomis/ritualais. Taigi gamtinio-kosminio pasaulio žmogus, kokie buvo mūsų senoliai, gyvena įsiklausydamas į laiką: jo gyvenimo ritmas priklauso nuo gamtos ir kosmoso gyvenimo ritmų arba ciklų, kurių jis paiso ir kuriais vadovaujasi. Tai – aukščiausia dvasingumo, mūsiškai vadinamo taurumu, išraiška.

Įsiklausant į laiką aptinkami tam tikri dėsningumai. Juos galima vadinti ciklais. Todėl laikas gamtiniu-kosminiu požiūriu yra ne linijinis, o daugiasluoksnis, vykstantis dabar ir čia, ir tuo „dabar ir čia“ sujungiantis praeitį, dabartį ir ateitį lyg skirtingų atspalvių gijas į vieną dailų audinį. Ciklai čia suvokiami kaip tam tikri vartai ar slenksčiai, ties kuriais laikas sustoja, prieš brėždamas erdvėje naują linkį. Tokiais lemtingais momentais dera sustoti ir žmogui, žengiančiam išvien su laiku-Kūrėju, Motina Žeme ir visa Visata.

Kam reikalingos apeigos

Tuo tikslu atliekamos įvairios apeigos. Apeiga arba ritualas – tai tam tikrų veiksmų visuma, lemianti atitinkamą būseną, leidžiančią susiderinti su esamu virsmu gamtoje ir Visatoje. Apeigų būta daug ir įvairių, o jų pobūdis priklausė nuo norimo sukelti – išgyventi poveikio. Taigi apeigų/ritualų negalime vertinti kaip tiesiog šiaip kartojamų veiksmų ir juo labiau negalime jų kaip tokių praktikuoti. Kad apeiga/ritualas vyktų, reikia sąmoningo žmogaus ketinimo. Automatiški, dogmatiški veiksmai ne tik kad nepadeda virsmui vykti, bet lemia žmogaus atžangą, jo atitolimą nuo savo dieviškosios prigimties. Apeigos/ritualo metu atliekami veiksmai turi kilti iš vidinės būsenos ir ją savaip sąlygoti, suderinti su gamtos ir Visatos procesais.

Apeigos šiandien

Apeigoms/ritualams kurti visuomenė turėjo atskirą sluoksnį žmonių, vadinamųjų žynių ar žiniuonių. Jie atsidėję stebėjo žmonių gyvenimą, mąstymą ir sąryšį su kitais žmonėmis, gamta, Visata. Pagal šių stebėjimų išvadas kurdavo atitinkamus ritualus/apeigas siekdami kuo pozityvesnio poveikio, leidžiančio atverti vidines žmogiškąsias-dieviškąsias galias ir jomis harmoningai naudotis. Šiandien tokio visuomenės sluoksnio nėra, todėl turime tik kadaise prasmingų ritualų likučius ir užuominas apie galimą jų poveikį žmogui, gamtai, žmonijai, Visatai. Šiandien apeigas/ritualus kuriame patys. Todėl labai svarbu suvokti, ko norime pasiekti ir kryptingai žengti tikslo link.

Atrasi prasmę sau

Pavyzdžiui, ką jums reiškia Kūčios? Kalėdos? Naujieji metai? Vestuvės? Krikštynos? Ankstesniais laikais kiekviena šventė turėjo prasmę, todėl buvo švenčiama nuotaikingai, žinant jos paskirtį, jos dalyvių – žmonių, gamtos stichijų, dangaus kūnų ir kt. paskirtį. Šiandien visa tai reikia atrasti iš naujo, ir tai daryti mąstant sava galva, remiantis vidine pajauta. Kam tai daryti? Žmogui svarbu jausti ir žinoti savo gyvenimo prasmę; be šio žinojimo žmogus jaučiasi menkas, prislėgtas, nelaimingas. Ir atvirkščiai, gyvenimo prasmės žinojimas ar bent jos paieškos atneša džiaugsmą, norą veikti, norą gyventi.

Plačioje apeigų/ritualų temoje kviečiu sutelkti dėmesį į Naujųjų metų kaip naujo ciklo esmę. Kas tai galėtų būti? Argi nebūna gyvenime akimirkų, kai jaučiamės pavargę, išsekę, norisi viską mesti ir viską pradėti iš naujo? Norisi, bet racionalusis protas šnibžda: „Tai neįmanoma“. Ar esate tuo įsitikinę? O kaip dėl posakio: „Atversti naują gyvenimo lapą“? Jis negali būti iš piršto laužtas. Tai – liaudies išmintis, joje turi būti tiesos. Tokį lapą atversti galima. Galima bet kurią dieną, o ypač lengva lemtingą datą – ties naujo ciklo pradžia. Tokia pradžia gali būti Naujieji metai, Rasų šventė, Vestuvės ar Jūsų gimimo diena. Progų tam, kuris ieško, esti apsčiai. Taigi intuityvusis protas sako, kad galimybė pradėti iš naujo egzistuoja. Belieka klausimas: Kaip tai daroma?

Idėjos Naujų metų apeigoms

Iš daugybės psichologinių pratimų, tautų tradicijų, liaudies medicinos ir kitų šaltinių galite atsirinkti sau paveikiausius metodus kaip ritualus virsmui įprasminti. Galbūt jūsų Naujųjų metų apeiga bus mandala, kurią sukursite iš originalių detalių (akmenukų, smėlio, džiovintų žolynų, simbolinių daiktų, grūdų ir t. t.) ar tiesiog iš geometrinių formų, kurias nupiešite ant popieriaus lapo. Mandalą galima kurti vienam, galima pakviesti į šį ritualą draugus ar šeimos narius. O gal su artimu žmogumi drauge pasvajosite apie tai, ką norite sukurti ateinančiais metais (aplinką verta pasirinkti kuo įtaigesnę, pavyzdžiui, išeiti pasivaikščioti į mišką, paupį, nuvažiuoti prie jūros, susikurti ugnį sodyboje ar bent įžiebti tikro bičių vaško žvakę jaukiai papuoštame kambaryje). Galbūt Naujiesiems artėjant pasiūlysite artimiems žmonėms susėsti ratu ir užtraukti gražią dainą, o paskui garsiai išsakyti magiškus linkėjimus ateinantiems metams. Naujųjų metų virsmą galima įprasminti ir laiške sau, kur savotiškai susumuojami, peržvelgiami praėjusių metai įvykiai, paleidžiami laiko upe tolyn, o naujų metų mintys palengva atplaukia į laiško tekstą. Galite sukurti du laiškus: senųjų metų apžvalgą sudeginti, o Naujųjų metų tekstą pasilikti iki kitų metų galo. Apeigose galima ir netgi būtina pasitelkti stichijas: ugnį, vandenį, žemę, orą. Vanduo – galingas nuplaunantis, skaidrinantis elementas (tam tinka dušas, aromatinė – tik natūralių eterinių aliejų – vonia, simbolinis rankų plovimas, geriamojo vandens gražioje talpoje užkalbėjimas gerais palinkėjimais ir kt.). Žmogui visada svarbūs ženklai. Iš tokių ženklų – vaizdinių priemonių galite naudoti runas, taro kortas ar tiesiog sausus žolynus, arba susirasti ar nusipiešti jums patinkantį naujus metus įprasminantį simbolį, priminsiantį jums jūsų ketinimus.

Vienu žodžiu, kūryba. Kūrybos, vaizduotės žaismo prireiks kuriant savo Naujųjų metų ritualą. Gal tai ir bus neįprasta, bet užtat įdomu. Naujieji metai tada prasidės ne tik dėl sproginėjančių fejerverkų ar taurės šampano, bet ir dėl vidinio pokyčio. O ar ne dėl pokyčių mes švenčiame Naujuosius metus ir dedame į juos tiek vilčių?

Tekstas: Žynelių Neringa (Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė), http://www.menoversme.lt/rysio-menas/musu-sventes/naujieji-metai/

Nuotrauka:Mk