LAUKINĖ MOTERIS

Kiekvienoje moteryje slypi galinga jėga, pasižyminti tobulais instinktais, kūrybos aistra ir nesenstančia išmintimi. Tai – Laukinė Moteris, instinktyviosios moterų prigimties įsikūnijimas. Dr. Clarissa Pinkola Estés knygoje “Bėgančios su vilkais. Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose” suteikia moteriai galimybę atkurti laukinius, sveikus šios instinktyviosios savo prigimties bruožus ir raginaiš naujo pažinti, pamilti ir suprasti savyje slypinčią Laukinę Moterį.

“Bėgančios su vilkais. Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose” - vienas įtakingiausių praėjusio šimtmečio pabaigos veikalų, trejus metus iš eilės išsilaikęs „New York Times“ negrožinės literatūros perkamiausių knygų sąraše, išverstas į 30 pasaulio kalbų ir įvertintas prestižinėmis premijomis už psichoanalizės plėtojimą. Šią knygą dr. C. P. Estés - mokslininkė, poetė ir cantadora (senųjų tradicinių Lotynų Amerikos pasakojimų saugotoja), vyresnioji Jungo krypties psichoanalizės specialistė, dėstytoja, rašė dvidešimt metų ir apytikriu skaičiavimu joje pateikė ne mažiau kaip septyniolika pasakų ir jų analizių.

Kad suprastume,kas yra Laukinės Moters archetipas, visų pirma, reikia suprasti, ką reiškia žodis „archetipas“. Sąvokos autorius K. G. Jungas archetipais vadina įgimtas idėjų galimybes, kurios yra ne individualios, bet universalios. Archetipo sąvoka yra labai susijusi su K. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės idėja, kuri reiškia tai, kad žmogaus psichikoje egzistuoja tam tikros formos, kurios yra visur ir visada. Remiantis K. G. Jungo mokslu, kolektyvinė pasąmonė yra ta psichikos dalis, kurios turinys niekada nebuvo sąmonėje, egzistuoja tik paveldimumo dėka ir yra sudarytas iš archetipų.

Dr. C. P. Estés knygos pavadinimas atskleidžia tai, kad Laukinės Moters archetipą autorė visų pirma sieja su vilkais. Pasak autorės, tiek vilkams, tiek sveikoms moterims būdingi aštrūs pojūčiai, žaismingumas ir atsidavimas, smalsumas, pastabumas, stiprybė ir ištvermingumas, gebėjimas greitai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, taip pat puiki intuicija ir rūpinimasis savo mažyliais, sutuoktiniais ir savo gauja. Tačiau, kaip teigia dr. C. P. Estés, moterys, kaip ir vilkai, buvo be perstojo nepagrįstai kaltinamos, vadinamos savanaudėmis, nepasotinamomis ir klastingomis, laikomos žemesnėmis ir niekingesnėmis už savo persekiotojus. Toks likimas lėmė tai, kad „ilgą laiką prigimtiniai moterų instinktai buvo negailestingai slopinami, varžomi ir niokojami“, todėl dr. C. P. Estés nesistebi, kad moters prigimtinės laisvės pojūtis baigia išnykti.

Pasak dr. C. P. Estés, mūsų pasąmonėje Laukinė Moteris yra bevardė, nes yra begalinė, tačiau ją vadiname daugybe skirtingų vardų. Laukinės Moters archetipą galima vadinti ir instinktyviąja prigimtimi, natūraliąją siela, pirmaprade, pamatine moters prigimtimi, išskirtine, būdingiausiąja, esmine, išmintingąja ar supratingąja jos dalimi. Nepaisant to, kad Laukinės Moters archetipo simbolinės išraiškos ir ciklai gali keistis, jos esmė lieka ta pati – „ji nekintama ir nepriklauso nei nuo kultūros, nei nuo epochos, nei nuo politinės santvarkos“. Kaip teigia knygos autorė, būtent žodžiai „laukinė ir „moteris"leidžia „ištarti stebuklingus žodžius, it užburtas raktas atveriančius kelią eiti toliau“. Pasak jos, kad ir kokiai kultūrai bepriklausytų moteris, ji intuityviai suvokia šių žodžių prasmę - šie žodžiai moteriai sukelia prisiminimus apie giminystę su pirmapradžiu moteriškumu, kuriame slypi tikroji moters prigimties esmė.

moteriškumas, laukinė, moteris, prigimtis, bėgančios su vilkais

 

Kaip teigia knygos autorė, jei norime pažinti moters sielos gelmes, turime „žengti ten, kur veda laukinė, pirmapradė ir instinktyvioji mūsų esybės dalis“. Deja, tradicinė psichologija mažai ką gali pasakyti apie giluminius, moteriai svarbius dalykus. Laukinę, pirmapradę ir instinktyviąją moters esybės dalį sunku paaiškinti bandant ją įsprausti į tikslų intelektualinį modelį, nes tai tik dar labiau suardo, apriboja moters pirmapradės dalies esmę. Prie Laukinės Moters šaknų knygoje „Bėgančios su vilkais“  dr. C. P. Estés veda pasitelkdama pasakų, mitų ir legendų perduodamas žinias, kurios, anot mokslininkės, gali atverti kelius į moters sielos gelmes ir moters pažinimą. Įdomu tai, kad, pasak dr. C. P. Estés, moterys kartais pajunta savo laukinės prigimties šauksmą nėštumo laikotarpiu arba žindydamos kūdikį, klausydamos muzikos, pajutusios mistinį kūrybos įkvėpimą ar kitų ypatingų potyrių metu.

Kiekvienoje moteryje gyvenanti Laukinė Moteris, knygos „Bėgančios su vilkais“ autorės teigimu, „moko apsibrėžti savo teritoriją, rasti savo gaują, drąsiai ir užtikrintai naudotis savo kūnu ir juo didžiuotis, (…) ji pratina savarankiškai veikti ir kalbėti savo vardu, būti budrioms ir dėmesingoms, vadovautis įgimtomis moteriškomis savybėmis – intuicija ir juslėmis, paklusti natūraliems savo ciklams; rasti savo vietą gyvenime, ir oriai jame įsitvirtinti, žinoti savo vertę ir būti kiek galima sąmojingesnėms“. Suartėjusios su pirmaprade savo prigimtimi moterys įgyja vidinę laukinę mokytoją, kuri jas saugo ir rūpinasi jų vidiniu bei išoriniu gyvenimu.

Visiems, norintiems geriau pažinti moteris, suprasti moters vidinį, dvasinį gyvenimą, surasti kelius į moters sielą, „Bėgančios su vilkais. Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose” gali būti ypač naudingas vedlys. Šis išsamus, ypatingo įžvalgumo veikalas yra moters sielos pažinimas pačia tikriausia prasme. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai veikalas visų pirma skirtas moterims, ne vienas vyras, ją perskaitęs, yra pasakęs, kad jis parašytas lyg specialiai vyrams. Ir nieko keista - kaip viename interviu pasakė knygos autorė, kiekvienas vyras turi dalį moters, o moteris – vyro. Į klausimą, ar knygą gali skaityti ir vyrai, dr. C. P. Estés atsako: „Taip, tie, kurie turi drąsos bėgti su moterimis, bėgančiomis su vilkais“.

Ir pabaigai - keletas citatų iš dr. C. P. Estés knygos „Bėgančios su vilkais. Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose”:

„Jei niekuomet neisi į girią, tau nieko niekada nenutiks, ir tavo gyvenimas taip ir neprasidės.“

„Visuomenė, verčianti žmones žaloti savo sielas, stengiantis atitikti tos visuomenės reikalavimus, labai rimtai serga.“

„Tam, kad mūsų kūrybos upė galėtų nevaržomai tekėti, reikia, kad gyventume apsuptos tikrų gyvų žmonių, kurie mus sušildytų, paremtų ir palaikytų mūsų kūrybinį pradą. Antraip mes sušalsime. Mums reikalinga parama – tai ištisas choras vidinių ir išorinių balsų, kuriems ne tas pats, kaip moteris jaučiasi, kurie stengiasi ją padrąsinti, o prireikus – ir paguosti. Nesu tikra, kiek draugų būtina turėti, bet mažiausiai – vieną arba du, kurie manytų, kad jūsų talentas, koks jis bebūtų, – tai tikra pan de cielo, dangiškoji duona. Kiekviena moteris nusipelno ditirambų.“

„Moters gyvenime pasitaiko laikotarpių, kai ji verkia ir verkia nesustodama, niekaip negalėdama liautis ir nepaisydama to, kad mylintis artimi žmonės ją palaiko, guodžia ir ramina. Galbūt tos ašaros apsaugo ją nuo tykančio grobuonies, padeda atsispirti žalingiems troškimams ar goduliui, kurie ją pražudytų. Ašaros užlopo dvasios plyšius, pro kuriuos neišvengiamai sunkdavosi dvasinė energija. Tai blogai, tačiau paties blogiausio dalyko pavyksta išvengti: niekas nepavagia šviesos, nes ašaros sužadina sąmonės galias. Raudodamos tikrai nebeužmiegame. O jei nusiverkus ir pavyksta užsnūsti – tai tėra fizinis poilsis kūnui.“

„Kartais žmogus, bėgantis nuo Gyvybės/Mirties/Gyvybės prigimties, atkakliai linkęs manyti, jog meilė turėtų būti vien malonumas. Tačiau meilė pačia tikriausia savo forma yra mirčių ir atgimimų virtinė. Užbaigę vieną meilės fazę, vieną jos aspektą, mes tučtuojau įžengiame į kitą. Aistra miršta ir vėl sugrįžta. Nugintas šalin skausmas vėl išnyra į paviršių. Mylėti – tai priglausti ir tuo pat metu ištverti begalinę daugybę to paties meilės ryšio pabaigų ir pradžių.“

“Moteris negali tikėtis didesnio visuomenės supratimo vien pasakiusi jai: “Pasikeisk!” Tačiau ji gali pakeisti savo pačios požiūrį į save, tokiu būdu nukreipdama šalin žeminančias aplinkinių nuostatas. Bet tai įmanoma tiktai atsikovojus savo kūną. Tam reikia leisti sau mėgautis natūraliais kūno džiaugsmais, daugiau nepasiduodant visuotinėms iliuzijoms, esą laimė skirta tik tam tikro sudėjimo bei amžiaus žmonėms, nieko nelaukti ir nedelsiant daryti tai, ko norisi, susigrąžinti sau tikrąjį gyvenimą ir nesivaržant bei nesibaiminant gyventi plačiai ir energingai. Šitoks dinamiškas savęs vertinimas ir pagarba sau pamažu tampa ir visuomenės pokyčių pradžia.”

Tekstas: Viktorija Šimašiūtė
Nuotraukos: www.flickr.com ir Indrė Šalčienė, indyfotografija.weebly.com

Neturite teisių komentuoti

   
   
   
© SU university