...JEI TAI BŪTŲ KARTAS PASKUTINIS Kaip gertum vandenį? Kaip valgytum ledus? Kaip apelsiną? Kaip paliestum sniegą? Kaip skaitytum knygos puslapį? Kaip kalbėtumeisi? Kaip pažiūrėtum kitam į akis? Kaip pažiūrėtum sau į akis? Kaip apkabintum? Kaip pabučiuotum? Kaip mylėtumeisi? Kaip stebėtum dangų ir saulėlydį, ir saulę tekančią? Kaip maudytumeisi jūroje? Kaip po lietumi? Kaip pasakytum “Ačiū”, “Atsiprašau”, “Myliu”? Kaip įkvėptum ir iškvėptum? Apie ką tada tu galvotum? Kuo tada tu būtum?

Bet kuris tavo žingsnis bėgant pasirinktą distanciją dėl įvairių išorinių aplinkybių gali būti paskutinis. Taip pat pats tu, sąmoningai, esi laisvas padaryti paskutinį žingsnį. Bet kurioje bėgimo trąsos atkarpoje gali savo ar ne savo noru sustoti ir tu neišbėgsi viso distancijos atstumo.

Kada suvoki, kad tu pats renkiesi bėgimą ir kad bėgi sąmoningai, supranti, kad pats gali pasirinkti ir bėgimo maršrutą, ir bėgimo tempą. Gali bėgti kažkieno specialiai bėgimui pritaikytais keliais – prisijungdamas prie kitų, kurie renkasi šitą trąsą. Bet gali pasirinkti kitus kelius – net jeigu jais iki tol niekas nebėgo. Gali pasirinkti lygumą, gali pasirinkti kalveles, gali kalnus rinktis. Gali bėgti greitai arba įprastu bėgimo tempu – taip, kaip matai bėgant kitus bėgikus. Bet taip pat gali bėgti ir pagal savo ritmą – tokiu tempu, kokį tu jauti.

Tempas nepakeis distancijos atstumo. Distancijos atstumas egzistuoja ir nuo tempo nepriklauso. Bėgsi greičiau ar lėčiau, vistiek išbėgsi tą patį atstumą. Tik per trumpesnį arba per ilgesnį laiką. Pralėksi nuleidęs galvą kaip vėjas, nieko aplink save nepastebėjęs ir paties bėgimo nepajautęs arba leisi sau bent akimis apsižvalgyti aplink – į vieną šoną, į kitą šoną, į priekį. Leisi sau pasimėgauti tuo, ką kelyje rasi.

Kaip atbėgsi, jei bėgsi greitai, galbūt net save spausdamas? Bėgikai žino, kad koks bus startas, toks ir finišas, toks ir pats bėgimas. Jei tik pradėjęs bėgti pasirinksi per greitą tempą, beveik neabejotina, kad pailsi ir išnaudosi energiją, kurią turi, greičiau, nei tikiesi. Gali nutikti net taip, kad tam tikroje atkarpoje norėsi spjauti į bėgimą ir jį mesti, išgirsi save sakant: “Velniop aš verčiuosi per galvą ir tai apskritai darau, bėgimas visai ne man, bėgimas man netinka”. Jei ir išbėgsi visą distanciją (rodos, tik dėl to, kad išbėgtum), tai vargiai tikėtina, kad finiše pajausi tą malonų pasitenkinimo jausmą ir džiaugsmą, kuriuos jauti užplūstant tave distanciją teisingai nubėgus.

Jei išdrįsi nepaisyti to, kas “normalu” ir bėgsi pagal savo ritmą – daug dalykų tavo kelionėje gali nutikti, gali pats pastebėti ir patirti. Bėk pajausdamas bėgimo malonumą – įsijausk į tai, ką darai, apčiuopk jausmus, kurie tave apima, įvardink sau, kas tau šitą veiksmą atliekant patinka. Kai bėgi, būk bėgime.

Kartais tau jau atrodys, kad esi bėgimo asas. Manysi, kad jau viską apie bėgimą supratai, išmokai ir net daug geriau už kitus žinai. Tada tavo ego gali sužydėti – bėgsi kaip narcizas. Tai ženklas, kad netrukus, tikriausiai, parvirsi. Tada suprasi, kad, nepaisant tavo bėgimo patirties – kad ir kokia ilga ir turtinga ji tau jau atrodo – tau dar daug ko yra apie bėgimą išmokti. Kai tik imsi puikuotis, čia pat tau bus parodyta, kad apsirinki.

Parklupai? Jei gali, atsistok. Patyrinėk, ką tas parklupimas galėtų reikšti – kokią žinią tau jis neša. Gal bėgimui savęs tinkamai neparuošei? Gal nepakankamai valgai, per daug dirbi arba neišsimiegi? Įsivaizduok, kas būtų, jei per savo neatsargumą netektum bėgimo. Suprasi, kad jei nori tai daryti, neturi kito pasirinkimo – privalai savimi tinkamai rūpintis ir save saugoti. Tavo kūnas yra tau duotas, kad tau tarnautų. Gerbk jį už tai – laiku ir tinkamai, kaip tuo metu sau gali leisti. Atsidėkok jam už tai, kad bėga tavo prašomas. Nepamiršk, kad jis bėgant dėvėsi ir yra jautrus –  pastebėk ir neignoruok jo poreikių.

Bėgdamas kelyje tikriausiai sutiksi kitų bėgikų. Prasilenksi su jais. Galbūt susidursi. Tu pasižiūri, kaip jie bėga – nes tau įdomu – gi jie, tokie kaip ir tu – bėgikai.  Smalsu, kiek jie jau yra nubėgę, kiek pasiekę, kiek išmokę. Pamatai, kad jis bėga susiraukęs – supranti, kad nejausdamas malonumo. Tada tavo ego gali sureaguoti ir tu norėsi bėgti priešingai – su malonumu. Arba susižavėsi juo, pamatęs, kaip taisyklingai jis bėga – ir pats bandysi “perimti” tai, bandysi atitinkamai pakoreguoti savo laikyseną, žingsnius, tempą. Kartais tu sąmoningai pasistengi, kad pralenktum kitą ir parodytum jam, kas yra “klasė” – iš savo laikysenos padarysi meną ir palikęs jį užnugary sau pagalvosi, kad dabar palikai jį susimąstymo akimirkoje.

Prasilenkdami vieni su kitais mes mokomės, palyginame, kuo mes panašūs ir kuo skiriamės, apšlifuojame savo kampus, nusigludiname. Ta susitikimo akimirka gali būti trumpesnė arba ilgesnė – galime spėti tik sekundei susižvalgyti, o gali tekti ir gerokai ilgą atstumą bėgti viens kito greta. Kaip prasilenksi su tuo žmogum arba kaip bėgsi tą bendrą atstumą jo greta? Ar išgirsi jį? Ką jam pasakysi? Kokią savo veido miną padovanosi? Gal tiesiog nusišypsosi? Juk jis – lygiai toks pat, kaip ir tu. Ar girdi? Toks pat kaip ir tu. Bet jis nėra tau konkurentas. Kaip tu bėgi savo kelią, taip ir jis savo kelią bėga. Jei kam ir nori įrodyti, ką tu sugebi, tai esi tik pats tu.

Leisti sau būti laisvam renkantis bėgimo tempą ir rinktis tokį bėgimo tempą, kuris tuo metu tave atitinka, nėra tinginystė ir saviapgaulė – tu bėgi taip, kaip tu tuo metu gali.  Ilganiui pamatysi, kad, net ir bėgęs ilgą atstumą lėtai, tu kartu išmokai bėgti ir greitai. Pats nustebsi, kaip klausydamas savęs, save išsitreniravai.

Kartais aš bėgu kaip dailininkas, flegmatiškais rankų mostais teptuku liedamas ant popieriaus lapo įvairias spalvas. Kartais bėgu kaip profesionalus maratono bėgikas. Kartais – kaip vaikas. Kartais aš bėgu kaip balerina, lengvais judesiais, tartum būčiau besvorė, orą “skrosdama”. Kartais – kaip femme fatale, pasirodydama, užburdama ir išnykdama. Kartais – kaip arši katė, dantimis ir nagais savo vaikus ginanti. Kartais skuodžiu kaip hiena, kaip liūtas, kaip antilopė, kaip gepardas – kaip strėlė tiesiai į taikinį. Kartais praskrieju kaip juoda audra, kaip viesulas. Kartais praplasnoju kaip drugelis. Kartais krypuoju vingiuodama uodega kaip laputė.

Kartais, kai bėgu kaip dramblys, noriu bėgti drugeliu – kaip tada kad bėgau. Bet pajuntu, kad negaliu – jaučiu, kad tą akimirką manyje glūdi ir išorėje skleidžiasi tik dramblio prigimtis. Tą akimirką drugelis neegzistuoja, jo čia nėra. Tas drugelis yra praeityje, toje praėjusioje akimirkoje. Net jei bandau iš dramblio straublio paversti drugelio sparnus, matau, kad jie jau nebe tokie, kokie tada buvo. Juose nepanaikinamai įrašyti vėjai, kurie juos perskrodė, saulė, kuri juos gairino, lietaus vanduo, kuris juos išmaudė. Tada suvokiu, kad jei kada vėl ir skrisiu drugeliu, tai būsiu naujas drugelis, gimęs tą akimirką.

…o kartais aš pajuntu, kad bėgu kaip viskas viename ir kaitalioju prigimtis tam tikrais atstumais pagal pajautimą. Šuoliai, žingsniai, šuoliukai, mostai, ritmas. Tada išgyvenu absoliutų bėgimo malonumą. Tada mano pasaulyje – tik kvapni gėlėta vasaros pieva ir saulės spinduliuose besimaudantys drugiai.

Dabar paversk žodį “bėgimas” į “gyvenimas”. Bėgime galbūt tik tiksliau žinai distancijos atstumą, t.y. už kiek minučių pasieksi tikslą (bet ir gyvenime, juk, daugmaž įsivaizduojame “atstumą”, kurį mums dar liko nugyventi, orientuodamiesi pagal vidutinę moterų/vyrų gyvenimo trukmę – jei gyvensime daugiau ar mažiau kaip standartinis žmogus).

Pasaulis tau nuolat kalba. Ir tu taip pat jam ir sau kalbi.

~~~

Jei mano žodžiais netiki:

„Išvysk pasaulį smiltelėje, / dangų lauko gėlėje. / Sutalpink begalybę saujoje / ir amžinybę vienoje valandoje.“

~ William Blake ~