 |
KŪRYBIŠKO MĄSTYMO LAVINIMAS |
Kuo skiriasi žmogus nuo gyvūno, tikriausiai žino visi. Mes turime tuos pačius instinktus, tačiau kartu ir geriau išlavintą nervinės sistemos veiklą, gebame kurti. Kam reikalingas kūrybinis mąstymas? Kūrybiškai mąstant išryškinamas autentiškumas, keliama savivertė, stiprinama sveikata, kūrybiniai sprendimai praverčia netikėtoje situacijoje, didina finansus, santykiuose – tai šansas įsimylėti kas dieną, o pačiam individui kūryba yra tiesiog laimė gyventi. Nors turime visas sąlygas (fiziologiją ir laisvę) mūsų kūrybingumo vertikalei augti, visgi, iškeliauti į dvasinę kelionę ryžtąsi ne visi. Pojūčių ir minčių išbrandinimas po savęs atradimo turo paprastai yra ilgas procesas ir ne kiekvienas mano galintis tai sau leisti. Ką daryti tiems, kurie pasirengę pajusti kūrybos proveržį jau čia ir dabar? Yra keli patarimai, padėsiantys greičiau realizuoti savo išskirtinumą bet kurioje srityje.
Kurti – tai visą esamą nubraukti, atsinešti tai, ko dar neturi. Kaip pavyzdį galima įsivaizduoti du mirštančius skirtingo sluoksnio atstovus – turtuolį, kurio sąskaitose nesuskaičiuojamos galybės pinigų ir elgetą, kuris rankose teturi kvepiančią obels šakelę. Kuris, mirdamas bus aukštesniame kūrybos lygmenyje. Žinoma tas, kuriam neprivalu niekuo rūpintis, kurio protas laisvas. Siekiant kitoniškumo, įdomumo (visų pirma sau, vėliau kitiems), būtina „išjungti protą“, nes esami standartai, stereotipai, milijardai minčių ir kitos nereikalingos informacijos robotai traiško kūrybines mūzas. Geros idėjos paprastai nusėda ten, kur, kaip A. Škėma rašo, yra „balta drobulė“. Galbūt būtent dėl to taip tobulai greitai ir individualiai vystosi vaikai, gimę be jokių „kraštinių“. Nubraukti viską, kas iki einamo momento surašyta žmogaus prote, nėra lengva. Švariam mąstymui trukdo vaizdiniai ir garsai– šeima, bendradarbiai, miesto triukšmas. Net radus asketišką vietą, lieka stereotipai ( matomas vaizdas nebūtinai yra toks, kokį žmogus mato, pvz. slyva nebūtinai yra slyva, ji gali būti traktuojama, kaip kirmino namas, arba inkubatorius sėkloms ir tokiu atveju bus žvelgiama giliau į turinį, funkcijas, likimą), saviapgaulė (Pvz.: „aš nekūrybingas“, „nėra laiko skraidyti padebesiais“), bei neišlavinti pojūčiai (ne kiekvienam užsimerkus įmanoma mintyse nulupti visą obuolį, jį dar ir gardžiai užuodžiant). Tam reikalinga koncentracija, liaudiškai tariant, „įsijausti“.
Pojūčių lavinimas, pastabumas. Prisiminus didžiuosius atradėjus, nesunku pastebėti, kad viską, ką jie atrado geriausia – sukūrė netikėtai, tiesiog eksperimentuojant su skoniu, vaizdu, klausa, ar kitomis juslėmis ir svarbiausia,išlavinus pastabumą. Niutonas, susiliejęs su gamta, atrado žemės traukos dėsnį. Tai įvyko ne mokslinėje konferencijoje, ar verčiant save atrasti. Gamta yra idealiausias būdas lavinti pojūčiams. Rašytojai, aktoriai, režisieriai ir kitų vaizduotės reikalaujančių specialybių atstovai visada turi savo slaptą idilę, šventovę, kur stengiasi įsiklausyti į save. Taip yra dėl paprastos priežasties – ten, kur nėra civilizacijos, nėra dezinformacijos, iškreipto, nenatūralaus vaizdo, kliudančio žmogaus protui veikti pagal paskirtį. Idealu stebėti vaikus, tai, kaip jie mokosi, sąveikauja su aplinka. Žaidimus, džiaugsmą, pramogas jie susikuria trupindami duoną, taškydami vandenį, valgydami smėlį, ar sėdėdami tėvams ant pečių. Jie nepailsdami plečia savo akiratį, tyrinėdami viską, kas juos supa.
Iš tiesų, varijuojant maistu, kvapais, aksesuarais, degustuojant visa, kas yra aplinkoje, galima patapti tikru gyvenimo gurmanu. Pagrindinė klaida, kurią daro daugelis žmonių, ta, kad visuomenėje priimta kvepintis, puoštis, gaminti kitokią kavą, ar lepinti save tik išskirtinėmis progomis. Kodėl prieš sėdant rengti ataskaitos, neišsivirus sau prabangios arbatos, o einant į paštą, nepasipuošus relikvine sage? Juk tai įkvepia pakilti aukščiau kasdienybės. Atsisakius savęs lepinimo bet kada, gyvenimas yra tarsi savaime suskirstomas – į laimingą, euforiją teikiantį, nuotaikingą ir paprastą, banalų, apribotą, pilką, nors toks jis galėtų nebūti.
Išėjimas iš komforto zonos. Jei būtų atliktas eksperimentas “išgyvenk be pinigų dvi savaites”, tai būtų vienas iš būdų išėjimui iš komforto zonos – ten, kur ne visai “patogu”. Pinigų gausa, atsakomybės vengimas, tikslų ir svajonių ne tik savo, bet kito atžvilgiu nepuoselėjimas veda į užakusią būseną, kuomet protas ir siela snaudžia, o kūnas desperatiškai sensta. Varganai gyvenantis studentas visada bus charizmatiškesnis ir išmaningesnis laisvalaikio organizatorius, negu visas sąskaitas šešiais nuliais užpildęs turtuolis, savo vizijoms įgyvendinti pasisamdęs dešimtis pagalbininkų. Visgi, net ir studentas, pasiekęs antrojo stadiją, rizikuoja “užmigti ant laurų” ir prarasti kūrybines galias – sėkmingo gyvenimo resursus. Kaip išeiti iš komforto zonos? Visų pirma – atsisakius dalies savo poreikių, įpročių ir naudos sau, metant iššūkį sau, dieną spalvinant didžiais tikslais.
Pagrindinis rodiklis, kad esi ne patogioje padėtyje – tai ženklus laiko stygius (atsiprašome laiko planavimo trenerių, kurių misija išmokyti piliečius, kad šio niekada netrūktų). Tarkim, esantys komforto zonoje, perskaitę šį straipsnį, nesiims jokių veiksmų, nebent eis pailsėti (logiška, kad šių dienų žmogus, turintis laiko atsiduoti visą vakarą pop kultūros "brukalams", negali pretenduoti į kūrybingiausiųjų TOP), o siekiantys kūrybinės oazės, tikėtina, užsirašys kelias mintis, kurių išdava bus kažkas savito ir įdomaus. Kitas rodiklis, kad esi ne komforto zonoje – prasmės jausmas. Jeigu jaučiamas prievartos, vargo jausmas, tai toli gražu nėra išėjimas iš komforto zonos, tai buvimas joje (“geriau dirbti nemėgiamą darbą, bet gauti garantuotas pajamas”, “geriau gyventi su tokiu vyru, negu ieškoti tikros meilės”). Stilistė, socialinio projekto “Nuotakos ir jaunikis” organizatorė, Jekaterina Cyvilko teigia, kad jai idėjos ir kūrybiniai sprendimai gimsta iš noro išspręsti tam tikras visuomenės problemas. Tuomet ji išvysta viziją ir pradeda veikti.
Yra daug technikų, kaip galima “išskristi iš savo lizdo” vardan didesnio akiračio. Tai ir gyvenamosios vietos, darbo, draugų, pakeitimas, priešo išklausymas, algos atsisakymas, stiliaus pakeitimas ir kita. Vienas garsus medikas Lietuvoje (pavardės nepanoro atskleisti), pasakojo, kad norėdamas mesti iššūkį savo aukštam meistriškumui, renkasi labai sunkios būklės ligonius ir pažada jų artimiesiems juos išgydyti. Dažnai tai pavyksta, nes pažadas jam būna stiprus stimulas veikti efektyviausiu ir kūrybingiausiu būdu. (Šiek tiek primena serialo “Daktaras Housas” herojų). Iš tiesų – įsipareigojimas kitiems, kai pats dar neįsitikinęs sėkme, yra puikus būdas išeiti iš komforto zonos.
Savišvieta. Įvairovė. Pilkųjų smegenų ląstelių karuselei reikalingos įspūdingos žinios, platus akiratis, kosmopolitiškas mąstymas, patirties įvairovė. Nuo senų senovės žiniuoniai, šamanai, tam, kad galėtų išgydyti ar išpranašauti vieną kitą reiškinį, pasitelkdavo ne tik pojūčius, intuiciją, bet ir neaprėpiamą žinių gausą. Įvairaus žanro literatūra, mada, muzika, menas, kelionės, kitų žmonių mintys, įrašai, spauda, internetas, idėjos tiesiog gatvėje – visa tai ir dar daugiau gali tilpti bet kurio žmogaus galvoje, o perleidus informaciją per filtrą, nesunku tobulėti kiekvieną akimirką. Jei kas dieną skiriama 20-30 minučių skaitymui, per metus gali būti perskaityta apie 15 knygų. Visa tai tarsi bendravimas, pokalbis su išskirtinėmis asmenybėmis – autoriais, tam tikrų sričių profesionalais. Dėka šio suvokimo, įmanoma išmokti bet kurią pasaulio kalbą, pagaminti bet kurį patiekalą, ar įgyvendinti tikslą tokiu būdu, kokiu tik norisi.Teoriją reikia kaitalioti su praktika – siekti išmėginti skirtingo pobūdžio veiklas, todėl padirbėjus protinės veiklos reikalaujančius darbus, rekomenduotina bent valandą užsiimti fiziniu aktyvumu (bėgti, tvarkytis), o per tą pokytį paprastai gimsta dar viena kita mintis ankstesnio darbo patobulinimui. Savišvieta tiesiogiai proporcinga asmenybės ūgiui. Nuo ko pradėti žmogui, kuris niekada nesidomėjo, kas vyksta aplinkui, jo viduje, ar visoje visatoje? Tiesiog ieškoti atsakymo į klausimą – kokia mano misija šiame pasaulyje. Atsakymo paieška paprastai veda į informacijos klodus, kurie žmogų paverčia neįtikėtinu kūrėju. Savišvietai per dieną reikėtų skirti mažiausiai dvi valandas, o ilgesniam laikui ribų nėra. Deja, 80 procentų apklaustų moterų, ypatingai mamų facebook svetainėje, atsakė, kad asmeniniam tobulėjimui skiria tik kelias valandas per savaitę, visą likusį laiką jos užsiima ta pačia, jokios liekamosios vertės nesukuriančia veikla (Tarkim, aptarinėja problemas mintyse ar su draugėmis socialiniuose tinkluose). Logiška, kad dauguma jų nėra įnešusios kūrybinės vertės į savo gyvenimus, nors, tikėtina, ne viena iš jų turi genijaus potencialą.
Įvarovė ir savišvieta turi varijuoti su fizine veikla. Be autentiškumo paieškų, neįmanomas kūrybinis atradimas. Tokiu atveju žmogus ne "veikia”, o “būna”.
Branda ir išbaigtumas. Nepravartu skinti liaunas idėjas iš savo minčių sodo ir siūlyti jas rinkai, artimiesiems, ar sau pačiam. Prieš realizuojant, pasak daugelio sėkmės autorių, būtina mintis užrašyti. Visų pirma, stengtis tiesiog daryti – o paskui tobulinti, parinkti gražesnius “užvalkalus”. Užsirašius idėją, reikėtų “turėti” ją galvoje veikiant bet kurią veiklą ir adaptuoti prie bet kokio elemento. Tam puikiai tinka asocijacijų metodas, kai susiejami iki tol nelyginami objektai. Tarkim, jei tikslas aprašyti pilį, išėjus į svečius, jų nuotaikose galima įžvelgti charakteringus veikėjus, kuriuos perkelti į savo rašinį, apdainuojant kiekvieną jų gestą. Tokiu atveju pilis tampa ne šiaip pilis, o įspūdingos istorijos objektas. Brandinant idėją, praktiškai prie bet kurio daikto galima prisiliesti asocijacijų metodu, tereikia paklausti – o kaip tai susiję su pirmine užrašyta idėja. Kūrybingieji niekada neieško tiesioginių pavidalų (nebent juos aplanko vizija, kuri ir yra pasąmonės išbrandinta idėja), jie atleidžia “fiksaciją” ir tiesiog stebi aplinką, o įžvalgas adaptuoja savo darbe. Pagrindinė mintis yra, kaip centras, aplink kurį gali atsirasti įvairių kitų variantų (Galima naudoti minčių žemėlapius, tikslingai apie tai rašo T. Buzan). Brandinant idėją, nereikėtų bijoti remtis vienu, ar kitu jau išrastu dalyku, nes juk tam yra interpretacija, perfrazavimas. Diskusija su pasauliu ir jo padariniais skatina mąstyti, kurti savo požiūrį. Svarbu nepasiklysti minčių gausybėje ir rašytis, ar perpasakoti kitam viską, kas atrodo genialu. Kalbėjimas ir rašymas kūryboje yra būtinas elementas, norint sukurti ką nors reikšmingo, nes bet kuri reikšmė turi turėti išreikštą formą. Idėja, išreikšta bet kuria forma, veda link galimybių, o šių panaudojimas kuria stebuklus pačio individo gyvenime. Tačiau dėl neišbaigtumo (kai puikios mintys lieka tik pavieniais perlais, nesuvertais į vertingą vėrinį), dažnai idėjos netampa rezultatu. Geriau veikti, negu skleisti abejones.
Slaptas adresatas. Žmogus nemėgsta kritikos ir tokiu būdu apriboja savo augimą. Konstruktyvi kritika gali suteikti tiek minčių vingių, kuriems atsidavus pasiekiamas stulbinamas efektas. Tačiau, nemėgstantiems kritikos, kuriant, galima turėti slaptą adresatą savo paties vaizduotėje (aplinkinį, kuris vienaip ar kitaip įvertintų). Jeigu kuriamas vaiko kambario interjeras, nereikėtų pasikliauti tik kūrėjui patinkančiomis spalvomis, ar formomis, o pamėginti įsivaizduoti, kaip šis projektas būtų vertinamas geriausio vietinio interjero dizainerio, buvusio draugo, ar mokyklos laikų auklėtojos. Arba organizuojant šventę vyrui, galima įsivaizduoti ir anytos nuomonę.(Tai pajėgs ne visi, tačiau tokiu būdu galima). Slaptas adresatas gali būti bet kas – net pamėgto serialo aktorius, ar tą dieną sutikta įdomesnė asmenybė, svarbiausia, kad tai aktyvuotų smegenis veikti pilnu pajėgumu. Tokios mintys skatina tobulėti ir kurti taip tobulai, kaip niekas nekūrė iki šiol.
Kūryba – tai laimingas ir “nesterilus” gyvenimas.
Tekstas: Dominika Novickienė
Nuotraukos :Mk
Komentarai
Komentarų RSS srautas.