LAIMINGAS MOKINYS Nostalgija mokslui tikriausiai aplanko ne kiekvieną iš mūsų. Ieškant laimės ir prasmės mokymosi procese, dažnai kyla daug emocijų, nebūtinai teigiamų. Vaikų širdyse užauginti norą semtis žinių ir jį išlaikyti tampa rimtu iššūkiu. Ar tai būtinai susiję su aukštais mokslo pasiekimais? Ar jie visada atspindi mokinio gabumus? Ar paklusnumas, pagarba mokytojui, pareigingumas vis dar svarbiausios dedamosios dabarties ugdymo procese? Panašu, kad jau reikėtų orientuotis ir į tokias vertybes, kaip pasirinkimo laisvė, savarankiškas  sprendimų priėmimas, kūrybingumas, žingeidumas.

Dirbdama ugdymo įstaigoje švietimo pagalbos specialiste, praktikuojant koučingą, aktyviai bendraujant su tėvais, pedagogais ir mokiniais, bei auginant savus vaikus, susidūriau su nauja tendencija, kuri galimai išsivystys į ką nors didingo ir gero, bet kol kas tokie pokyčiai mus glumina. Tendenciją, kurią vaikų lūpomis tariant galėčiau pavadinti „Kai noriu, viską galiu“. Taigi, viskas priklauso net ne nuo užduočių sudėtingumo, kiekio, ar reikalavimų. Pasirodo, būtent motyvacijos buvimas arba trūkumas lemia mokinio įsitraukimą į mokslus, elgesį, bendravimą su aplinkiniais. Žinoma, svarbus ir mokytojo atsidavimas darbui bei tėvų įsitraukimas į vaikų gyvenimo kokybės gerinimą, visų tarpusavio bendradarbiavimas, tačiau pagrindinį vaidmenį atlieka ugdytinio motyvacijos lygis.

Įdomu tai, kad didelė dalis tėvų negali drąsiai ir lengvai įvardinti, ko jų vaikas norėtų iš savo gyvenimo, kokių trumpalaikių, ilgalaikių tikslų turi moksluose ir kitose gyvenimo srityse, kokios jo stipriosios asmeninės savybės, kur jas galima būtų nukreipti ugdymosi aplinkoje, kokia, apskritai, jam, kaip vaikui, šiuo metu tinkamiausia motyvacinė sistema, kas buvo bandyta ir, kas pasiteisino, o kas ne. Mokytojai, turėdami puikias mokymo žinias, ne visada tiksliai žino, kaip jas integruoti šiuolaikiniame ugdyme. Situacijų apstu įvairių. Pasitaiko atvejų, kai daug kūrybingumo ir atidos reikia dirbant su gabiais, bet nepaklusniais mokiniais, kurių, kaip dažnai elgesys gali būti nenuspėjamas ir išbalansuojantis ugdymo procesą. Tokiose situacijose reikėtų nepasimesti, nepamiršti, kad kiekvienas žmogus turi aibę gabumų, kuriems tik reikia sąlygų atsiskleisti, bet toli gražu, ne kiekvienas apie tai žino, daugeliui trūksta žinių, ką su šiais talentais galima nuveikti. Gabūs, žingeidūs mokiniai nori daugiau klausti, arba, priešingai, turėti daugiau laiko mąstyti, jie gali atlikti užduotis labai greitai, o gali ir atsisakyti atlikti, tylėti, nes jiems per lengva ir neįdomu, arba jie nedalyvauja diskusijoje nes ką nors mąsto, nebūtinai į temą, bet, kaip paaiškėja, taip svarbiai,kad paleisti tas mintis tiesiog sunku. Didėjant informacijos kiekiui,  gabių, tačiau neišnaudojančių savo talentų vaikų ženkliai daugėja.

 Pavyzdžiui, kodėl matematiką mėgstantis pradinukas ir šiame dalyke įprastai neklystantis, sąsiuvinyje vieną dieną ima ir neskaičiuoja, kaip paskirta mokytojos, o  tik pripiešia juodų dėmių, pribrauko ir ne pagal einamą temą formulių prirašo? Jis, kaip paaiškėja, piešia juodosios skylės egzistavimo schemas. Sakosi žinantis, kad toks reiškinys galbūt egzistuoja ir mintyse svarsto apie greičius, ir ką reikėtų taip stipriai ir kiek milijonų kartų suspausti, kad išgauti juodąją skylę, nes niekas, nei namuose, nei mokykloje jam to dar neišaiškino. Natūralu,  nes dabar ne ta tema, ji bus tik po kelių metų, dabar reikia mokytis trupmenų, nuvažiuoti į choro būrelį, tačiau vaikui šis fenomenas rūpi dabar, panašiai taip, kaip mums rūpi įsigyti naują telefoną. Ar galima nusivilti tokiu vaiku, kuris jau septynmyliais žingsniais yra nušuoliavęs pirmyn plačiąją mąstymo prasme ir, dar svarbiau, ar galime rašyti pastabas dėl nedarbo? Galbūt reikėtų rašyti, bet ne pastabas, o pastebėjimus apie tai, kad mokiniui iškilo įdomi rūpima tema, pasitarti. Mes mokame greitai vertinti ir nusivilti, kai vaikas nebenori mokytis būtent to ir tokiu būdu, kokio mes tikimės. Bendraudami su vaikais, atsisakymą įvykdyti mūsų nurodymus ar prašymus, mes kartais priimame, kaip protestą, tačiau kartais po neveikimu slypi veiksmai, susiję su daug platesniu akiračiu ir visai nesikėsinant į mūsų autoritetą. Pasitaiko, kai mėgstame pirštais baksnoti vieni į kitus: valdžią, mokyklą, vaiko ankstyvą paauglystę, tėvus, kaimynus, maistą ir šiuos laikus. Ar tikrai čia nėra noro mokytis?

Kitas atvejis, kuris iliustruoja galimybę pastebėti motyvaciją skaitymui. Pradinukui, kuris vieną kartą atsineša ne grožinę literatūrą, leisti ar neleisti aptarti, net jeigu tai arklių dresiravimo vadovėlis, ar garsaus kompiuterinio žaidimo valdymo knyga? Tarkime, leisti.  Tuomet, paprastai jau pirmokai įvardina visų rūšių arklius, ar brangakmenių savybes, statymo inventoriaus sudėtį. Nepamirštama, kai pirmokas lentoje nubraižo sklypą su tvirtove ir požeminiais ištekliais iš keliolikos erdvinių figūrų, taip tiksliai, kad, atrodo geriau, nei interjero dizainerės vieno aro sklypo apželdinimo brėžinys. Ar tokios išimtys yra neleistinos? Taip, jiems įdomu ir Mikė Pukuotuko nuotykiai, ir Vilkas su septyniais ožiukais, jiems viskas įdomu, jei diskusija orientuota į vaiko interesus, ir visko reikia, bet tai, kas jiems be galo įdomu iki visiško įsitraukimo, gali nulemti tik jie patys, natūraliai, būdami savo kūne, mintyse ir šiame laikmetyje. O jeigu neleisti? Tuomet, greičiausiai jis tylės ir nepristatys jokios perskaitytos knygos, arba atkartos mintinai išmoktą sakinį, kurį išmokė tėvai, ar pasakė bendraklasiai, ne autentiškai. Ar tokiais atvejais galime teigti, kad vaikas negebantis atlikti užduoties? Visada drausdami ir neargumentuodami savo veiksmų, mes naikiname tarpusavio supratimo ir pagarbos santykį, kuris yra pamatas kokybiškam ugdymosi procesui. Taigi, galime pastebėti progą padidinti motyvaciją, galime praleisti tokią galimybę.

Maloniai nustebina ir ikimokyklinukai, kuriems skiriama užduotis nupiešti jūrą. Vienas auklėtinis nusprendžia piešti ant lentos, nes vieno lapo jam, sakosi, neužteks tam, kad pavaizduoti visko, kas vyksta jūroje. Kodėl gi ne,  greičiausiai bus daug jūrų arkliukų, ryklių, žuvytės Dorės ar ko nors panašaus. Po gero pusvalandžio penkių metų vaikas pristato savo piešinį: „Tai – jūra be žuvų, bet joje yra  galybė išmesto maisto, plastmasės, padangų, butelių, pakuočių, išmetamų atliekų, jų tiek daug, kad nėra vietos vandens gyvūnams. O ten toli atvažiuoja šių atliekų surinkimo ir perdirbimo aparatas, kurį aš sukonstravau, jis surinks viską, išveš ir tada galėsime važiuoti prie jūros. Štai ten kampe yra specialus maišelis su žuvytėmis, jas aš nuvešiu, kai jūra bus švari, o iš visko, ko čia nereikia, padarysime sportinę valtį“. Po pristatymo, piešinį jis nuvalo, nes nori piešti dar, ir nors į darbelių segtuvą tokių šedevrų neįdėsi, tačiau šie piešiniai liks mano atmintyje dar ilgai. Tikiuosi, tėveliai taip pat suprato, kad tai buvo ne paprastas trečiadienis, tai - galimybė padiskutuoti namuose apie saikingo vartojimo, ekologijos, aplinkosaugos temas, suteikti neįkainojamų žinių ir sumotyvuoti vaiką tuo domėtis kuo daugiau, nes kitą dieną, labai tikėtina,  jau tai gali būti nebeaktualu.

Šių laikų pradinukai bet kurioje situacijoje gali parodyti didelį entuziazmą ir negavus pastiprinimo, tokiu pat greičiu gali persiorientuoti į kitą veiklą, temą, žaidimą. Jie kompleksiškai geba kurti savo šokių chereografiją, braižyti pasaulio gerinimo schemas, jau nuo pirmųjų klasių moka filmuoti, fotografuoti ir surinkti savo auditoriją, naudoti išmaniąsias technologijas tam, kad atlieptų ieškojimo, naujovių poreikius. Šios kartos vaikai moka nustebinti ir patarti finansų pritraukimo klausimais, protingai pasisakyti ir pačių vaikų ugdymo tema, daugelis turi gilių, vertingų minčių, net moka drausminti vieni kitus. Taip vyksta, nes jie žino, kad norint gauti atsakymą, reikia klausti, ieškoti, būti smalsiam, bandančiam.

Mūsų, kaip suaugusių, užduotis yra ne tik atsakyti į garsiai pateiktus klausimus, bet ir pastebėti klausiančias akis to, kuris nemoka būti pirmas, kuris nespėjo pakelti rankos, galbūt nedrįsta, nebesitiki, galbūt dar masto, bet yra taip pat smalsus, atviras pasauliui, gabus ir talentingas, taip pat turi teisę gauti tiek dėmesio, kiek jam, kaip vaikui, reikia. Itin svarbus yra atsakymo turinys. Atsakyti šabloniškai šių laikų mokiniams nepakanka, reikia diskutuoti,  argumentuoti, pagrįsti, paaiškinti, dažnai remtis pavyzdžiais iš savo gyvenimo, ir klausti jų, kaip tai vyksta jų patirtyje, ką jie apie tai mano, kaip galėtų dar kitaip būti, ką galima patobulinti. Taigi, glaudžiai bendradarbiaujant galima nuveikti dar daugiau, negu numatyta ugdymo programoje, padėti vaikams siekti didingų gyvenimo tikslų.

Tekstas: Dominika Novickienė

Nuotraukos: Iš Dominikos Novickienės asmeninio archyvo