NAMUOSE MAŽAS VAIKAS IR ŠUO Šeimos idilė be geriausio žmogaus draugo? Greitėjant gyvenimo ritmui, patiriant stresą ir įtampą, dažnai mus gelbėja šeima, aprūpinanti šiluma ir ramybe. Tačiau kartais ne visiems šeimoje atsiranda vietos. Internete pasirodo skelbimai su išreikštu prašymu priglausti šeimos narį - šunį, surasti jam naujus namus, kadangi nebeįmanoma jo pasilikti. Kodėl taip nutinka? Viena iš priežasčių – šunų nesugyvenimas su vaikais. Tačiau šuns ir vaiko draugystė – įmanoma, teigia gyvūnų globos namuose dirbantys žmonės ir kinologai.

Gyvūno ir vaiko draugystė – tėvų atsakomybė

Gyvūnų gerovės tarnybos „PIFAS“ atstovė Aida Ramonienė pasakoja, kad šeimoms su mažais vaikais stengiasi pateikti ypač daug informacijos ir išsiaiškinti, ar jie tikrai pasiruošę į savo šeimą priimti augintinį: „Per metus apie 50 gyvūnų gerovės tarnybos „PIFAS“ globojamų šunelių suranda namus. Šeimos su mažais vaikais nėra didžiausia grupė būsimų šeimininkų, bet su tokiais šeimininkais mes ypatingai daug kalbamės ir bendraujame. Labai svarbu, kad jie suprastų, jog tai yra atsakingas žingsnis ir žinotų, kokie galimi sunkumai, o ne tik džiaugsmai jų laukia.“

Panašios nuomonės laikosi ir šunų dresuotoja Aušrinė Niauraitė, kuri teigia, kad renkantis šunį svarbu yra jo charakteris ir veislė, tačiau už vaiko ir šuns sutarimą atsakingiausi yra tėvai. „Šeimoje, kurioje auga mažas vaikas, gyvenantis šuo dažnai tampa neišskiriamu draugu, kuris seka kiekvieną vaiko žingsnį ir prižiūri kaip tikra auklė. Tačiau labai svarbu šeimai renkantis šunį pasidomėti norimos veislės savybėmis, charakteriu. Šuo turėtų būti draugiškas, taikus ir pakankamai ramaus būdo. Tokie šunys yra pakantūs vaikų žaidimams, o kai jiems nusibosta - ramiai sau pasišalina. Ir vaikas, ir šuo gali gyventi vienuose namuose ir puikiai sutarti, o tam, kad gyvenimas kartu nekeltų rūpesčių, atsakingi yra tėvai. Jie turėtų išauklėti šunį ir pamokyti vaiką, kaip teisingai bendrauti su šunimis.“ – teigia kinologė.

Aida Ramonienė džiaugiasi, kad šunų grąžinimas dėl nesugyvenamumo su vaikais pasireiškia nedažnai, tačiau visiškai to išvengti nepavyksta: „Labai džiugu, kad taip beveik nenutinka. Tačiau yra buvęs atvejis, kai buvo gražinta kalytė, kuri negalėjo sugyventi su šeimoje esančiu vaiku. Vėliau kalytė buvo padovanota šeimai, kurioje vaikai jau buvo suaugę. Nors ir stengiamės daug bendrauti su vaikus turinčiomis šeimomis ir parinkti  iš mūsų globotinių tinkamą augintinį, tačiau negalime tiksliai žinoti, koks yra šeimoje augančio vaiko būdas, kas dažnai daro įtaką šuns elgesiui šeimoje.“

Informacijos stygius ar noro trūkumas?

Aidos Ramonienės nuomone, informacijos kaip vienuose namuose auginti vaiką ir šunį netrūksta:„Žinoma, jos niekada nebus per daug, nes dauguma informacijos, deja, yra užsienio kalba. Tačiau visų svarbiausia - informacijos apie tinkamą augintinį ieškoti dar jo neįsigijus. Kai šuns atsiradimas namuose yra grįstas tik įgeidžiu, zirzimu ar kitomis trumpalaikėmis emocijomis, be atsakingai apgalvoto šeimos sprendimo, dažniausiai vėliau trūksta noro, laiko ir supratimo aiškintis, kaip spręsti iškilusias problemas.“

Šunų dresavimo mokyklos „Nuaras“ narė Kristina Piliūtė laikosi kiek kitokios nuomones: „Manau, kad tikrai trūksta informacijos ne tik kaip kartu auginti namuose šunį ir vaiką, bet kaip auginti šunį apskritai bei kaip tinkamai jį pasirinkti pagal savo gyvenimo ritmą, sąlygas ir padėtį namuose.“

Šuns ir vaiko draugystė – pilna šilumos ir gerų įspūdžių

Kristina Piliūtė pasakoja apie savo įspūdžius vienuose namuose vaikui augant su šunimi: „Pati vaikų neturiu, tačiau mano namuose šuo ir vaikas yra suderinami. Tą sakau iš patirties. Pusseserių vaikai augo su mano šunimis. Kai supažindinau vaikus su vienu iš savo augintinių, jis jau buvo įpusėjęs savo gyvenimą, jam buvo gal 3-4 metai. Tačiau šuo kantriai kęsdavo tampymą už ausyčių ar uodegos, nes mergaitės buvo mažytės. Dvejų metų vaikas dar nesupranta, kas galima, o kas ne. Mano šuo nėra agresyvus, bet nuo pat mažens buvo auklėtas ir pratintas, kad vaikams kąsti negalima ir savo nepasitenkinimą išreikšdavo tik švelniai suurgzdamas. Taip ir vaikai, ir šuo palaipsniui priprato vieni prie kitų. Kai atsirado antras šuo, daug kas žiūrėjo su baime akyse, kad taip drąsiai vaikams leidžiu žaisti su šuniuku. Tačiau didelių problemų nekilo. Mergaitės buvo jau ūgtelėjusios, suprantančios, kaip reikia elgtis, o šuniukas buvo mažas ir augo kartu su jomis. Visi kartu žaisdavo kieme ir rūpesčių nebuvo. Šuo prie vaikų buvo pratinamas nuo mažų dienų ir vaikai jam dar ir dabar yra pati didžiausia laimė ir jis mielai su jais žaidžia.“

Svarbiausia – kantrybė ir atsakingumas

K. Piliūtė mano, kad vaiką prie augintinio reiktų pratinti nedelsiant, jaučiant ribas: „Manau, kad reikėtų leisti jiems patiems susibendrauti, kad nei vienas, nei kitas augdamas nejaustų baimės. Žinoma, suaugusiųjų priežiūra būtina“.

 „Tinkamai parinktas šuo ir teisingai auklėjamas vaikas namuose gali gyventi kartu,“ - neabejoja A. Ramonienė, - „šuo ir vaikas namuose - tikrai gali būti suderinama. Mano pačios vaikučiai augo ir auga su šuneliais - tai nuostabūs vaikų draugai. O šeimoms su mažais vaikais siūlyčiau pirmiausia labai gerai apgalvoti ne tik apie paties šunelio įsigijimą, bet ir tai, ar užteks laiko, finansų, noro ir kantrybės rūpintis šuneliu ir mažu vaikučiu. Kas kelsis vedžioti šunelį anksti ryte, lyjant lietui, sningant ar galbūt po bemiegės nakties ir ar bus galimybė tai atlikti 2 - 3 kartus per dieną ? Taip pat rekomenduočiau pasikonsultuoti su specialistais (kinologais), kaip „supažindinti" šunelį su mažu vaiku ir svarbiausia – apgalvoti, ar bus laiko ir noro spręsti problemas, kurios gali iškilti. Jeigu viskas yra rimtai apgalvota, mažas vaikas ir šunelis atneša daug džiaugsmo į Jūsų namus!“