AUGINKIME VAIKUS ATSAKINGAI Auginant vaikus, tenka susidurti su įvairiomis tiesomis. Visgi, palanku į auklėjimą įpinti tikėjimo potyrių, religinių tiesų. Skeptiškai nusiteikusiems tikėjimo klausimu, rekomenduojama pažvelgti į visa filosofiškai, taip, kaip žiūrėtumėte į juodą ir baltą spalvas.

Dažnai susitinkame su svarbia, bet  kartais ignoruojama auklėjimo tiesa – Dešimt Dievo Įsakymų. Jeigu Jums atrodo, kad tai paprasta, verta išsikelti sau užduotį – įgyvendinti tai kasdienybėje, užtvirtinti kas akimirką.

1) Neturėk kitų Dievų tik mane vieną. Šiuolaikinė jaunoji karta savaip interpretuoja Dievą, gamtą, likimą, pasitaiko, kad idealizuoja draugus. tam tikrų susibūrimų organizatoriai ir vykdytojai turi derlingą žemę – patiklų Lietuvos vaikų būrį. Šia proga galima patarti sekti savo atžąlos virtualų pasaulį. Bendravimas internete – aiškus Jūsų vaiko ketinimų planas, išryškinantis idealus ir psichologinius niuansus. 

2) Netark Dievo vardo be reikalo. Išmokyti vaiką tarti šį žodį tik tam tikrais momentais. Tarkim, padėkoti prie stalo Dievui, ar gamtai už tai, ką turi – vienas iš žingsnelių, norint formuoti vaiko dėkingumo jausmą, pakylėti jo kultūrinį lygmenį. Vaikas, gerbiantis duodantįjį, kreipsis į jį sunkią akimirką. Galbūt tas kreipinys išvaduos nuo velnio šauksmo, abejingumo, prapuolimo.  Kalbant apie tuščiažodžiavimą, pasvarstykime, ar savo vardą taip pat mėtome į kairę, į dešinę sulig kiekvienu aiktelėjimu. Kaip, kad “o Dieve, kaip gražu”. 

3) Švęsk sekmadienį. Vienos dienos savaitėje pavertimas švente gali atnešti ypatingai daug jėgų naujai savaitei, padėti susikoncentruoti pabirusioms mintims. Jeigu tėvai sugebėtų visus vaiko norus, pareikštus savaitės bėgyje, išpildyti sekmadieniais, laimėtų nepaprastai daug. Visų pirma, jų atžalos daugiau laiko praleistų kartu, visų antra, ši diena būtų paženklinta laukimo - tyro ir doro. Sekmadienis įgytų sakralinę prasmę. Ar mes norime, kad vaikai būtų atsakingi visą savaitę? Taip! Tuomet sudarykite tam sąlygas – motyvuokite sekmadieniu! Švarios mintys, poilsis kūnui, džiaugsmas akims – taip nedaug, bet esminis jėgų pasisėmimas prieš darbo savaitę. Ritualai puošia žmogaus gyvenimą, suteikia prasmę, juk to mes ir linkime savo vaikams. Šio amžiaus žmogus nusprendė, kad  paprastai sekmadienį ruošiamos pamokos, daromi neatlikti darbai. To pačio laikmečio žmogus gali šią situaciją pakeisti. Kur mes skubiname vaikus ir kur lekiame patys? Sekmadienis šventas rymo sau, o mes šuoliais peršokame jį, nepasimėgaudami. Sustabdykime MŪSŲ žavias akimirkas, leiskime pajusti euforiją bent vieną dieną, padėkime vaikams turėti ir jausti gražiai praleistą laiką.

4) Gerbk savo tėvą ir motiną. Tėvai turėtų būti etalonas vaikams. Visai nesvarbu, kokias pareigas užima tėvai, svarbu, kokį pavyzdį mažosios akys mato šeimoje. Tėvas gali būti bedarbis, visuomenėje neturintis ypatingo statuso vyras, bet širdyje  - aristokratas turintis lygiai tokias pačias teises į tobulą auklėjimą ir neišmatuojamą meilę šeimai. Motina gali būti be kojų, bet gebėti nepaaiškinamai traukti ir šildyti, taip, kaip negali suteikti nei viena pro šalį einanti moteris. Motina be šypsenos – vis tiek motina, bet motina be rūpesčio – ne motina. Mažasis pilietis, gerbiantis motiną ir tėvą, stengsis įrodyti, kad jų bendri tikslai yra kilnūs.

5) Nežudyk.  Visi žinome Jono Biliūno apsakymą  “Kliudžiau”. Argi neatrodo keista, kad šio paprasto, gan primityvaus pasakojimo neužmirštame visą gyvenimą, o dienos kriminalus, su nepaaiškinamo žiaurumo faktais, priimame, kaip natūralų reiškinį ir pamirštame tą pačią akimirką. Mes – visuomenė nepaliekame vietos moralui ten, kur turėtų būti daug kas sukritikuota. Jeigu žinių metu būtų pateikta bent minimalus, bet prasmingas komentaras, kriminalinis pasaulis būtų suvokiamas kaip nusikalstamas ir nepateisinamas, o ne eilinis vakaro nutikimas. Pasigendama lemtingosios analizės: kodėl, už ką, kas po to. Tik konstatuojame faktą: “buvo įniršęs”. Nenuostabu, kad vaikai visus faktus priima, kaip normą, ir be jokios sąžinės graužaties žaidžia su mirtimi, turėdami pasiaiškinimą “jis man nepatiko”. Moralui reikia laiko, reikia kantrybės ir svarbiausia nuoširdumo. Tiek šeimoje, tiek politikoje, tiek žiniasklaidoje kol kas yra tik potėpiai.

6) Nepaleistuvauk. Paleistuvystę sėja profesionalūs verbuotojai. Norint išvengti tragedijos,  siūlytina visapusiškai pažinti vaiko vidinį ir išorinį pasaulį. Nuosekliai ir intensyviai tirti, o radus įtartiną asmenį, nedelsiant apriboti sūnaus ar dukros santykius su juo. Tik mes, tėvai, galime jausti, kas linki vaikams gero, o kas ne. Menkas dėmesys ir apsileidimas, abejingumas ir prioritetų painiava, anksčiau ar vėliau atveda į praradimus. 

7) Nevok. Akcentavimas daro stebūklus. Kiek kartų savo atžąlai per dieną akcentuojate, kad sąžiningai įsigytas daiktas yra daug mielesnis?  Ir tai, kad savo protu, savom rankom uždirbti pinigai yra vertingesni? Kiek kartų per dieną parodote nelaimingą žmogų, nelaimingą dėl to, kad iš jo atėmė tai, ką jis turėjo brangiausia? Su šiuo Dievo įsakymu yra labai paprasta susigyventi jei laikomąsi pavyzdžių metodo. Tereikia nuolatos nukreipti vaiko dėmesį į sąžiningų ir atsakingų žmonių laimę ir sumenkinti vagies kultą. Teikite ne vieną, o keliolika pavyzdžių per dieną, nes nuo to priklauso Jūsų vaiko poelgiai.

8) Nemeluok. Šiuo atveju gali padėti erelio žvilgsnis į save. Jeigu išmoktumėme rytą pradėti nuo išpažinties, o vakarą užbaigti su atsiprašymu už kiekvieną netiesą, mūsų vaikai prilygtų krištolui. Tik nuolatinis apsivalymas ir griežtas žodžio laikymasis gali atverti duris į dorą gyvenimą. Pirmoji netiesa yra tai, kad mes nesilaikome žodžio. Vaikai viską supranta ir elgiasi taip, kaip mato jų akys. Todėl, pirmas ir svarbiausias uždavinys yra nekalbėti netiesos apie savo požiūrį ir veiksmus, nežadėti to, kas nebus atlikta. Neteiskime ir vaikų. Vaikui sumelavus, mes teisiame ir tardome vaiką. Tačiau reikia atminti vieną, nemirštančią pedagogų tiesą – nėra blogų vaikų, yra tik blogas elgesys, kuris atsiranda dėl mūsų klaidų. Priežasčių išaiškinimas veda į kelio užkirtimą kitam melui. Prisiminkite Jėzaus žodžius: “Argi nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama laukan? O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai. Šitie dalykai suteršia žmogų, o valgymas nemazgotomis rankomis žmogaus nesuteršia”.

9) Negeisk svetimo vyro ar svetimos moters. Kur dingo pasakos, kai viso pasaulio princai kaunasi dėl karaliaus dukters rankos. Meilės kultas tapo daugialypis, šeima atsinaujinanti, o vaikai iš kelių santuokų tiesiog tradicija. Dabar jau paaugliui vaikinui žiniasklaida kuria laidas, mokančias, kaip susikurti ilgą merginų sąrašą. Išmokykime vaikus kurti japonų haiku, poemas, siekti ir džiaugtis laukimu, išpuoselėkime tyrumo jausmą, padėkime užaugti mažiems jausmams. Nesijuokime iš penkiamečio berniuko, kuris „įsimylėjo“ trisdešimtmetę tetą. Švelniai lyg pienės pūką, nupūskime tą jausmą, su išmintimi ir tolerancija. Nes kiekvienas, net ir menkiausias gėdos jausmas, patirtas vaikystėje, išaugina žiauriausią žvėrį ateityje.

10) Negeisk svetimo turto. Darbas, darbas ir dar kartą darbas. Suvokimas, kad pats gali susikurti visišką gyvenimo pilnatvę, padeda išvengti pavydo ir polinkio į svetimą turtą. Į klausimą, nuo kada vaikas turėtų dirbti, galima atsakyti  - nuo šiandien. Nesvarbu, ar jis kūdikis, ar beveik pilnametis. Puikiai atliktas darbas – kai gauni teigiamą rezultatą. Todėl apdovanojimas už menkiausią pastangą yra viso ko pagrindas. Padėka už rankų judesius, pirmą žingsnį, perskaitytą knygą, ar išvalytą akvariumą. Visų pirma - padėka, po to - paskatinimas vėl ir vėl veikti. Nieko neveikimas sukelia depresiją, vertybių neišmanymą, konfliktus. Visi mūsų vaikai atėję iš gamtos, turi potencialą tobulėti ir pasiekti neribotą kiekį gėrio patys, nevagiant, nežudant, nemeluojant. Mes esame kelrodė žvaigždė, kuri negali užgęsti. Tam mes neturime laiko. 

Turime dvi galimybes – nukreipti jaunuolius tinkama linkme, arba skėsčioti rankomis ir aimanuoti, kaip mums sunku. Prieš pasirinkdami kelią, atminkite, kad mes einame ne vieni  - kai kas seka mūsų pėdomis.