PAVAKARIENIAUKIME VISI KARTU?

Neseniai lankydamasi Italijoje, Sicilijoje, buvau pakviesta vakarienės į namus pas vieną italę, gyvenančią dideliame balto mūro name, stūksančiame viduryje Trapani gyvenvietės laukų, iš vienos pusės apsuptą nuosavo vynuogyno, iš kitos  - alyvuogių sodo. Jos keli draugai, vyrai, dieną praleido žvejodami ir pagavo itin daug žuvies, tad nieko kito neliko, kaip tik sėkmingą žūklę atšvęsti ir, kol šviežias, „sudoroti laimikį“. Neabejoju, kad tas vakaras, stebint visą vakarienės procesą nuo žuvies apdorojimo iki mėgavimosi maistu, man atmintin įstrigo ilgam. Į procesą įsijungė visi ten buvę – kas valė žuvį, kas ją čirškino keptuvėje, kas rūpinosi garnyro paruošimu, kas pilstė vyną į stiklines ir dalino jį maistą gaminantiems - stebint iš šono, atrodė tarsi jie šoktų bendrą šokį, kokią nors ypatingą šventę švęsdami. Kai galiausiai susėdome prie stalo, ir vėl visi mėgavomės maistu bendrai – vienas kitam pasiūlydami ir į lėkštes maisto įdėdami, vienas vyrukas ėjo aplink stalą su alyvuogių aliejaus grafinu, šliūkšteldamas jo papildomai į lėkštes tiems, kas prašė, kitas darė tą patį, nešinas pipirų malūnėliu. Bevalgydami šnekučiavomės, juokėmės, gurkšnojome vyną, nesiliaudami girti, koks maistas skanus. Visa vakarienė nuo gamybos virtuvėje iki lėkščių nurinkimo truko mažiausiai tris keturias valandas ir jos metu nė vienas  neskubėjo, nė karto nesiskundė, maistą ruošiant skambėjo tik itališkų melodijų paniūniavimai, o bevalgant - tik „Bellissimo, bellissimo!“.Bet ar būtinai turime būti gimę italais, kad mokėtume išgyventi ir patirti tokį buvimo kartu prie stalo džiaugsmą ir tokį valgymo malonumą?

Šiais greito maisto laikais bendros vakarienės šeimoje jau yra retas dalykas – sutikite, dauguma iš mūsų pamiršome, ką reiškia bendri pusryčiai, pietūs ar vakarienė. Įpratome valgyti visur (mašinoje, darbe, gatvėje), dažnai tuo pačiu metu ką nors veikdami (skaitydami laikraštį, vairuodami, žiūrėdami televizorių), dažnai valgome kiekvienas atskirai (kas virtuvėje prie stalo, o kas kitame kambaryje), o dažnai  sugrįžę po darbo tik mikrobangų krosnelėje pasišildome paliktą maistą arba pasigaminame iš šaldiklio ištrauktą pusfabrikatį. Kuri nors situacija pasirodė pažįstama?Koks jūsų šeimoje santykis su maistu? Ar dažnai gaminate maistą namie? Kiek laiko tam skiriate? Ar gaminate viena, ar leidžiate įsijungti ir kitiems šeimos nariams? Ar valgote visi bendrai prie stalo, ar kiekvienas atskirai? Ar jums taip pat skanu valgyti vienai? Ar valgote greitai ir dideliais kąsniais, ar mėgaujatės lėtai ir mažais kąsneliais? Tai - klausimai, į kuriuos atsakiusios, galite sužinoti kai ką daugiau apie save ir savo šeimą, ne tik apie valgymo įpročius.

Ką pasako ir kokią įtaką turi šeimos „pietų stalas“?

Prie pietų stalo galime sužinoti daug dalykų, stebėdami tai, kam pirmam patiekiamas valgis, kieno porcija didžiausia, kas prie stalo nustato taisykles („Sėdėk tiesiai“, „Nelaikyk alkūnių ant stalo“, „Nečepsėk“, „Nekalbėk pilna burna“ ir t.t.). Prie šeimos pietų stalo ugdomi mūsų socialiniai įgūdžiai, formuojama mūsų savigarba ir emocinis santykis su maistu.

Moksliškai yra įrodyta ir patvirtinta, kad bendri šeimos pietūs skatina kalbos raidą, saugo nuo nutukimo, valgymo sutrikimų, depresijos, gali sustiprinti šeimos ryšius ir sukurti didesnį buvimo kartu jausmą. Kolumbijos universitete (JAV) atlikto tyrimo metu, apklausus paauglius, vartojusius narkotikus, ir tuos, kurie jų nevartojo, buvo nustayta, kad valgymas, šnekučiavimasis, susėdimas prie bendro stalo šeimoje buvo esminis faktorius šių paauglių priklausomybės vystymosi prevencijoje. Šiandien jau neabejojama ir tuo, kad pasakymas „Nepalik maisto lėkštėje, suvalgyk viską" gali būti tėvų meilės išraiška, tačiau gali tapti ir nuostata, kuri gali išsivystyti į sudėtingą psichologinę problemą ir trukdyti vaikui užaugus.

Ką pamiršome ir ką galėtume prisiminti apie šeimos „pietų stalą“?

Suraskite laiko bent kartą per savaitę gaminti maistą kartu - įtraukite į šį procesą vyrą, vaikus, leiskite vieniems supjaustyti produktus - tegu ir ne taip dailiai, kaip jūs tai pati darote, kitiems – padengti ir paserviruoti stalą. Pratęskite patį valgymo procesą -  valgydami neskubėkite, pasiūlykite visiems paragauti visų patiekalų, bendrai patyrinėkite pojūčius bevalgant, aptarkite patiekalų skonį, pagirkite vienas kito indėlį. Neverskite vaikų suvalgyti visko ir negrasinkite jiems, sakydamos, kad, jeigu nesuvalgys savo porcijos, negaus deserto arba kitą kartą apskritai negaus valgyti ir pan. Prie stalo palaikykite pokalbį – papasakokite, kaip praleidote dieną, pasiteiraukite apie tai kitų šeimos narių, stenkitės, kad visi norintys galėtų pasisakyti, išklausykite ir mažiausių šeimos narių nuomonę. Venkite aštrių temų, kurios galėtų sugadinti nuotaiką ar išprovokuoti ginčą. Nesiskųskite, nedejuokite ir niekam nieko neprikaišiokite – tiesiog mėgaukitės maistu ir tomis keliomis valandomis, kai galite pabūti visi kartu. Ir dar – nepamirškite išjunkti televizorių.