DVI SU PUSE DIENOS ROMOJE Norite tikėkite, norite ne, bet per dvi dienas mes pajutome amžinojo miesto dvasią: grožėjomės įstabiąja įvairių amžių architektūra, slėpėmis už antikinių kolonų, uodėme pinjų skleidžiamą kvapą, girdėjome gladiatorių kardų žvangesį, vaikščiojome antikiniais grindiniais ir širdimi dar kartą palydėjome Julijų Cezarį amžinojo poilsio.

Spalio vidurys. Vilniuje medžiai jau nuspalvinti aukso, dangus padūmavęs nuo rūko. Rytas. Šalta. Su drauge geriame arbatą ir laukiame savo lėktuvo. Širdį kutena malonus jaudulys. Man visada taip būna, kai skrendu į Romą. Tai ne pirmas kartas, bet kiekvieną kartą jaučiuosi tarsi pirmą kartą įžengčiau į pirmąją klasę. Ir kiekvieną kartą Roma man vis kitokia. Štai, praneša pradedą laipinti keleivius. Po mažiau nei trijų valandų jau galėsiu įkvėpti dulkėto Romos oro. Aš nekantriai to laukiu.

Fiumicino orouostas. Išeiname į lauką ir kol laukiame automobilio mėgaujamės vis dar kaitria Italijos saule. Taip gera sušilti. Vienas skirtumas, (o gal panašumas?), kad Vilniuje pasidariusios arbatos iš karto galėjome gerti, nes ji per kelias sekundes atšalo, o Romoje nusipirkusios šalto vandens ir išejusios į lauką irgi galėjome iš karto gerti, nes jis jau buvo pakankamai sušilęs, kad nekandžiotų gerklės.

Važiuojam į miesto centrą. Namai kitokie, prekybos centrai irgi kitokie, medžiai panašūs, bet didesni, vešlesni ir dar žali, kur ne kur žydi krūmai ir rožynai, palmės stiebiasi aukštyn. Čia spalis kitoks. Mes pasivijome vasarą.

Romoje mus pasitinka naminės lazanijos kvapas. Pavalgiusios ir paragavusios raudonojo vyno pasitikriname žemėlapyje autobusų maršrutus (nes apsistojome priemiestyje) ir vykstame į Vatikaną. Turėdamos mažiau nei pusdienį nusprendėme pasivažinėti atviru apžvalginiu autobusu, kuriuo per dvi valandas aplankomos miesto centro įžymios vietos. Audio įrašas per ausines pasakoja apie Vatikaną, Angelo pilį, vilą Borgezė, termas, Santa Maria Madžiorė bažnyčią, Koliziejų, Romos forumą, Venecijos aikštę, Didyjį cirką, senąjį Marčelo teatrą ir t.t. Tikrai tai bene geriausias būdas, jeigu turi tiek mažai laiko, o nori pamatyti kuo daugiau.

Vakaras. Šaltoka. Užsimetame lengvus švarkelius. Visgi, spalis. Pakeliui  į pradinę savo autobuso maršruto stotelę netoli Angelo pilies stabtelime nedidukėje parduotuvėlėje ir skanaujame picos gabalėlį kainuojantį tik 1 eurą. Skanu. Taip jau yra – Italija yra picos šalis, todėl nesvarbu, ar tu valgysi aukštos klasės restorane, ar pirksi picą šeimos kepyklėlėje, ar tiesiog mėgausies picos gabalėliu gatvėje – bus skanu. Todėl pirmasis vakaras vainikuojamas tradicine pizza al taglio (pjaustyta pica).

Pirmoji diena. Vatikanas mus pasitinka kaip visada šurmuliuodamas ilgomis žmonių eilėmis. Šįkart nusprendžiame apžiūrėti Vatikaną iš išorės, nes Šv.Petro bazilikai ir Vatikano muziejams reikėtų skirti visą dieną. Kai pirmą kartą buvau Romoje mane pakerėjo būtent vaizdas pietrytinėje Šv.Petro aikštės dalyje, kur virš kolonados matyti išsiskleidę pinjų skėčiai.

Nuo popiežiaus rezidencijos iki Šv.Angelo pilies eina siena, kuria popiežius galėdavo pabėgti ir pasislėpti Šv.Angelo pilyje. Ši siena yra aprašyta daugelyje knygų apie Vatikaną, taip pat rodoma daugelyje kino filmų. Ji nėra kažkuo ypatinga, nėra išsiskirianti, labai panaši į akviadukus. Šv.Angelo pilis, pastatyta kaip mauzoliejus, vėliau buvusi popiežių tvirtovė ir reprezentacinė būstinė, taip pat belaisvių kalinimo vieta. Pasak legendos, visa Roma maldavo Mergelę Mariją gelbėti miestą nuo maro, tuomet pasirodęs angelas ir, nusileidęs ant pilies viršūnės, įkišęs kalaviją į makštį. Tai buvo dieviškos malonės ženklas. Vėliau virš pilies buvo pastatyta angelo skulptūra, o mauzoliejus pervadintas į Šv.Angelo pilį. Nuo pilies per Tibro upę eina pėsčiųjų tiltas, puoštas angelų skuptūromis. Perėjus tiltą – palieki Vatikaną ir atsiduri miesto centre.

Dvi plačios gatvės Corso Vittorio Emanuele II nuo Vatikano ir Via del Corso nuo Piazza del Popolo (Žmonių aikštės, garsios savo dvejomis vienodomis bažnyčiomis) veda tiesiai iki Venecijos aikštės, tačiau mes nusprendžiame eiti mažomis gatvelėmis, neretai nuklysdamos ir atrasdamos netikėtus mums reginius ir architektūrinius sprendimus.

Piazza Navona (Naujoji aikštė). Įžymi tuo, kad jos viduryje esančios fontano dei Quattro Fiumi (Keturių upių) skulptūros žymi keturias pasaulio upes: Nilą Afrikoje, Dunojų Europoje, Gangą Azijoje ir Rio della Plata upę reprezentuojančią abi Amerikas. Šią aikštę mėgsta dailininkai ir balandžiai. Pietaujame Piazza Navona esančiame restoranėlyje. Maistas labiau panašus į namuose gamintą, o garsusis itališkas desertas Tiramisu -  tiesiog tirpsta burnoje. Išvertus pažodžiui tiramisu (tirami sù) reiškia „iškelk mane į viršų“ arba „stimuliuok mane“, metaforiškai - „padaryk mane laimingą“. Greičiausiai tai dėl kofeino, esančio kavoje, kurioje mirkomi biskvitiniai sausainiai, ir kakavos, barstomos ant deserto viršaus.

Iš Navonos aikštės traukiame link Panteono, menančio beveik du tūkstančius metų ir kuris iki šių dienų verčia kiekvieną, užėjusį vidun, užversti galvą į viršų ir ilgai ilgai žiūrėti pro skliaute esančią apvalią angą, iš kurios šviesa dienos bėgyje vis kitaip krenta žemyn. Panteono vardo reikšmė aiškinama, kaip „skirtas visiems dievams“, greičiausiai dėl  skliautų primenačių dangaus skliautą.

Keliaudamos link Trevi fontano, užsukame į keletą žaislų parduotuvėlių, nusiperkame suvenyrų tiesiog gatvėje su tikrai rudeniškomis nuolaidomis. Trevi fontanas didingas, tačiau atėję prie jo pirmąjį kartą daugelis šiek tiek nusivilia - nors jis ir didelis, tačiau įspraustas tarp aukštų Romos pastatų ir didžiulės minios žmonių, norinčių nusifotografuoti ir įmesti monetą, kad dar kartą prie jo sugrįžtų. Vis tik Trevi fontaną pamatyti verta. Tai didžiausias ir garsiausias Romos fontanas, esantis didelio pastato fasade. Trevi vardas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „trevium“, kuris reiškia trijų kelių sankirtą. Kadaise čia baigėsi 20 kilometrų ilgio kanalas, kuriuo buvo tiekiamas vanduo Romai. Beje, reikia paminėti, kad šiandien vanduo Romoje yra nuostabus: jeigu nori atsigerti, nereikia ieškoti parduotuvės, reikia turėti su savimi tuščią buteliuką ar gertuvę ir ją pripildyti tiesiog iš gatvėse esančių hidrantų arba sienose įtaisytų kranelių.

Vėl grįžtame į Via del Corso ir keliaujame tiesiai Venecijos aikštės link. Vakarėja. Reikia paskubėti, jeigu norime dar kažkur įeiti, kadangi muziejai paprastai dirba iki 17.30-18.00 val.

Venecijos aikštė, garsioji Kapitolijaus kalva ir šalia esantys balti it pirmasis sniegas rūmai, pastatyti paskutiniojo Romos karaliaus Vittorio Emanuele II garbei. Priešais rūmų fasadą puikuojasi milžiniška karaliaus ant žirgo skulptūra. Istorijoje užfiksuotas faktas, kad nulieję žirgo figūrą 20 darbininkų susėdo prie pietų stalo, pastatyto žirgo viduje, ir pietavo. Nuo rūmų terasų atsiveria nuostabus vaizdas į seniausią Romos dalį – Romos forumą, kuris kadaise buvo pagrindine miesto arterija. Romos imperijos laikais ant Kapitolijaus kalvos stovėjo Jupiterio ir Junonos šventyklos bei tabularijus (archyvas). Šiandien Kapitolijus yra Romos mero ir savivaldybės būstinė. Aukščiausioje Kapitolijaus vietoje stovi Santa Maria in Aracoeli bažnyčia, labai mėgiama italų vestuvių vieta. Į ją veda 124 pakopų laiptai, kurie tampa tikru išbandymu jungtuvių dalyviams karštomis vasaros dienomis.

Artėjant vakarui dar spėjame nusipirkti bilietą į Koliziejų (su šiuo bilietu galima aplankyti Romos forumą ir Palatino kalvą, tačiau tai reikia padaryti per 24 val.). Koliziejus Romos imperijos laikais buvo pagrindinė miestiečių pasilinksminimo vieta – teatras, cirkas, kautynių arena. Įvairūs renginiai vykdavo kas trečią dieną: rytais - teatro vaidinimai, o popiet – gladiatorių kautynės. Ant Koliziejaus laiptų virė gyvenimas: kas kepdavo mėsą, kas žaidė stalo žaidimus, kas lošė, priimdavo statymus, moterims buvo daromos šukuosenos, makijažas, buvo geriamas vynas, o apgirtę miestiečiai įsiveldavo į muštynes ar tiesiog užmigdavo ant laiptų. Kadaise Koliziejus buvęs balto marmuro, puoštas didingomis skulptūromis, bareljefais, freskomis. Šiandien išlikusios Koliziejaus sienos toli gražu neprimena to grožio ir tviskėjimo, tačiau jo dydis pasako daug. Kadaise Koliziejus talpino apie 50 tūkst. žiūrovų, kitais šaltiniais iki 85 tūkst.

Vakaras. Einame pro Romos forumą ir Palatino kalvą link didžiojo cirko (Circo Massimo). Kadaise tai buvo didelis stadionas su statiniais, kuriame vykdavo viešos žaidynės ir karo vežimų lenktynės. Šis stadionas talpindavo iki 250-300 tūkst. žmonių. Kertame stadioną įstrižai ir pasiekiame labai gražią mažulytę bizantišką bažnyčią Santa Maria in Cosmedin, kurios sienoje yra garsioji Teisybės burna (Bocca della Verità). Iki šiol tikima, kad melagiui, įkišusiam ranką į Teisybės burną, ranka bus nukąsta. Iš tiesų Teisybės burna simbolizuoja vieną iš pagoniškųjų dievų, greičiausiai Okeaną, o daugelis romiečių tiki, kad burna simbolizuoja antikinę Tibro upės dievybę.

Besibaigiant dienai dar spėjame pakeliui pamatyti Marcello teatrą, pagal kurio prototipą buvo pastatytas Koliziejus. Vėl grįžtame į Venecijos aikštę. Turime paskubėti, nes pranašauja audrą, tačiau negalime atsilaikyti neaplankiusios parduotuvių pagrindinėje Via del Corso gatvėje. Lyja, tiksliau pila kaip iš kibiro, žaibais nušvinta dangus, bet iš Italijos tiesiog būtina parsivežti itališkus batus. Galite juoktis, bet moterys ir Lietuvoje, ir Italijoje yra moterys – joms neatsispiria gražiems daiktams. Nusipirkusios odinius ilgaaulius ir juos iškart apsiavusios bėgame per balas, o vandens purslai tyška mums iš po kojų ir iš po mašinų ratų ant mūsų naujų batų. Juokinga. Įšokame į autobusą ir grįžtame į šiltus ir jaukius giminaičių namus.

Antroji diena. Šiandien mūsų tikslas Romos Forumas su Palatino kalva ir Ispanijos laiptai naktį. Vėl savo kelionę pradedame nuo Vatikano sienų, perbėgame Navonos aikštę, draugė nusiperka ypatingo grožio megztuką virš 100 metų menančioje parduotuvėlėje už labai nepatrauklią kainą ir iš lėto, užsukdamos čia į vieną čia į kitą suvenyrų parduotuvę, judame Romos forumo link.

Karšta. Įėjus į Romos forumo teritoriją beveik nėra kur pasislėpti nuo kaitrios saulės, nes medžių nėra daug, o griuvėsių šešėliuose jau slepiasi grupelės tokių pačių smalsuolių kaip ir mes. Jeigu eitume be gido, tai Romos forumas būtų tiesiog griuvėsiai. Na ir kas, kad menantys antikos laikus, bet vis tiek griuvėsiai. Tačiau gidas papasakoja, kur ir kokios paskirties pastatai stovėjo, kaip žmonės sėdėdavo ant laiptų ir laukdavo darbo (panašiai kaip pas mus Darbo biržoje), kur stovėjo Senato rūmai (vienas iš nedaugelio iki šių dienų išlikusių pastatų tik dėka to, kad čia buvo įrengta bažnyčia), kad Palatino kalva, tai kaip šiandieninis Beverly Hills‘as, kad bazilikos anksčiau nebuvo bažnyčios, o visuomeninės paskirties pastatai.

Pasak legendos, Kleopatra savo mylimajam Markui Antonijui iš Egipto atvežė dovanų kačių, tačiau jis buvo alergiškas joms, todėl paliko kates likimo valiai. Katės iki šiol šeimininkauja Romos Forume ir Koliziejuje. Priešingai legendai Julijus Cezaris buvo nužudytas ne Romos Senate, kuris stovi Romos Forume, o teatro vestibiulyje (ši vieta Italijos sostinės centre dabar yra “Torre Argentina” aikštė). Vėliau jo kūnas buvo perneštas į Romos Forumą ir visi miestelėnai ištisas savaites ėjo atsisveikinti su labai mylimu ir populiariu valdovu. Dar ir šiandien kažkas ant Julijaus Cezario kapo Romos Forume padeda gėlių.

Palatino kalva. Legenda byloja, kad čia Romulas ir Remas buvo vilkės atgabenti į olą. Pasak padavimo, Romulas  būtent ant Palatino kalvos pradėjo miesto statybas. Tiek karalių, tiek imperatorių laikais čia buvo Romos miesto centras. Ant šios kalvos savo būstus statėsi karaliai ir imperatoriai. Čia stovėjo imperatoriaus Domiciano rūmai, kurių vienoje svetainėje tilpo nedidelis teatras ir stadionas. Ant kalvos gyveno tokios garsios asmenybės kaip Augustas, Ciceronas ir Markas Antonijus.

Romos Forumą paliekame po gerų trijų valandų. Einame Romos gatvelėmis Ispanijos laiptų link. Mums Ispanijos laiptai asocijuojasi visų pirma su mados pasauliu. Laiptų papėdėje prasideda Via Condotti gatvė, dar kartais vadinama Romos Madisono aveniu. Čia parduotuvės yra itin prabangios, prašmatnios, o apsiperka čia patys turtingiausi pasaulio žmonės. Ant Ispanijos laiptų vyksta mados pasirodymai, o prieš gerą dešimtmetį vienas dizaineris išgarsėjo savo rankomis siuvinėtu nuotakos galvos apdangalu, nutysusiu per visus Ispanijos laiptus. Mes neatsispiriame pagundai pajusti prabangos skonį ir užeiname į Dior parduotuvę. Duris atveria apsauginis, pasitinka jaunutė konsultantė, pro kurios akis nepraslysta nė vienas mūsų žingsnis. Ji iškart siūlo pasimatuoti suknelę, kurią tik nužvelgėme akimis, vėliau atneša kitą suknelę, kuri galbūt irgi mums patiko, taip pat atneša batelius, kurių kulniukas aukštesnis nei 11 cm, kad besimatuojama suknelė atrodytų dar įspūdingiau. Atrodome tikrai prašmatniai, suknelės puikiai tinka, o mumis rūpinamasi kaip princesėmis. Nors nieko neperkame, su mumis elgiamasi tikrai gražiai ir išlydimos su šypsenomis, gražiais palinkėjimais ir raginimais dar kartą čia sugrįžti.

Ispanijos laiptai garsėja ir kaip pasimatymų vieta, o balandžio mėnesiais laiptai pražysta trimis tūkstančiais įvairiaspalvių azalijų. Atmosfera puiki, žmonių daug, mes nusprendžiame pasimėgauti vakariene Ispanijos aikštėje, o vėliau keliaujame per naktinę Romą link Piazza del Popolo. Čia netikėtai gauname gėlių iš vyro su sūnumi. Tai nepakartojama - tėtis parodė sūnui, kaip lengva nustebinti ir pradžiuginti moteris. Apimtos svajingo malonumo ir pakerėtos užeiname į vieną iš aikštės bažnyčių, kurioje vyksta mišios. Santa Maria del Popolo bažnyčia pilnut pilnutėlė žmonių, senyvo amžiaus kunigas melodingu balsu skaito pamokslą lydimą tylių gitaros ir fleitos garsų, o giesmės organiškai įsilieja ir pasiekia kiekvieno širdį. Niekada nepamiršiu tos būsenos, kaip tada jaučiausi. Po mišių keliaujame autobuso link ir viliamės, kad spėsime bent į paskutinį.

Trečia diena. Rytas. Susiruošiame namo. Dar turime pusvalandį, per kurį spėjame aplankyti Santa Maria degli Angeli e dei Martiri (Šv. Marijos Angelų ir kankinių) bažnyčią, kuri anksčiau buvo didžiųjų Diokletiano termų (pirčių) sistemos dalis. 2006 m. lenkų kilmės skulptorius sukūrė naujas bronzines bažnyčios duris. Bažnyčios viduje yra 18 a. sukurtas meridianas (dienovidinis) arba saulės laikrodis, kuriuo popiežius norėjo patikrinti Gregorijaus kalendoriaus tikslumą, taip pat tiksliau numatyti Velykas ir padovanoti Romai dienovidinį, koks jau anksčiau buvo įrengtas Bolonijos San Petronio katedroje.

Išėjusios iš bazilikos patraukėme už Termini stoties esančios Marsala gatvės link, kur stoja privatūs autobusai (shuttles), vežantys įvairiomis kryptimis ir pigiau. Pavyzdžiui, į Fiumicino orouostą nuo Termini stoties nuvažiuoti tokiu autobusu kainuoja 5 eurus (perkant autobuse 6 eurus), kai tuo tarpu traukiniu kainuoja 15 eurų, tačiau autobusas važiuoja 1 valandą, o traukinys Fiumicino orouostą pasiekia per pusvalandį. Nusprendusios taupyti, sėdome į autobusą ir dar gerą pusvalandį gėrėjomės Romos miesto vaizdais, vėliau išvažiavome į autostradą ir per dvidešimt minučių pasiekėme orouostą. Skrydis namo neprailgo: dalinomės įspūdžiais, peržiūrėjome nuotraukas, pasidžiaugėme pirkiniais. O atskridus į Vilnių mus pasitiko maloni 15 laipsnių šiluma. Bent dalelę Romos saulės atsivežėme kartu.