Pokalbis su magiškąja Neringa Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė yra toji moteris, kurią susitinkant jau žinai, kad bus emociškai saugu, intelektualiai naudinga, sąmoningai moteriška ir nepakartojama. Bohemiškai pasitaršiusiais plaukais, kartais savo rankų darbo suknele, skvarbiu akių mėliu, didele, kaip dovana, šypsena, ji ima ir nejučia išmokina daugiau, nei tikėjaisi... Kaip? Žodžiais. Tai – Neringos gyvenimo įrankis, kaip koks šaukštas, sklidinas nesibaigiančiomis žiniomis ir projektais, varvančiais į visuomenės galvas ir širdis... Kaip taip jai pavyksta? Gal talentas, o gal nuoseklus darbas?

Neringa yra unikalių, autorinių užsienio kalbų kursų vadovė, mokytoja, kuriuose susiburia moterys ir lavina viešojo kalbėjimo įgūdžius anglų kalba pačiomis įdomiausiomis temomis: gyvenimo pasirinkimai, moterų lyderystė, verslumas, menas, mada, stilius, garsios asmenybės, pagalba nukentėjusiems nuo karo ir kitomis. Virš dešimt metų būdama prancūzų, anglų kalbų vertėja, išvertusi dešimtis knygų, sielą įkvepiančių tekstų, poezijos, terapinių paveikslų autorė (neringajag.com), multikultūros puoselėtoja - moterų vedlė, ne kitaip. Prisėsk šalia, pažink Neringą, nes tai visai kita realybė.

-Neringa, spėju, kad tavo pagrindinis amatas – žodžiai?
Tikrai taip. Žinai tą banalų klausimą: „O ką pasiimtum su savimi į negyvenamą salą?”? Tai štai aš galvoju, kad būtinai įsimesčiau rašiklį ir popieriaus. Ne kompiuterį, nes rašyti ranka man smagiau. Dar būdama visai maža mergaitė žaisdavau, kad rašau knygas – prikringeliuodavau ir iliustruodavau. Rašyti išmokau pati, ketverių su puse. Mama išsaugojo mano pirmą užsirašytą tekstą. Ji man skaitė eilėraštį apie Lietuvą, o aš nei iš šio, nei iš to: „Palauk, užsirašysiu.“ Mamai buvo lengvas šokas. Kita vertus, mama ir atvedė mane į raidžių pasaulį. Ji dirbo bibliotekininke ir lietuvių kalbos mokytoja. Vieni ankstyviausių mano atsiminimų – kai sėdžiu ant grindų bibliotekoje, vartydama knygeles vaikams. Tas kvapas, tas kvapą gniaužiantis pojūtis, kad čia visko tiek daug, ir tu gali prie to prisiliesti... Šiandien man knygos, tekstai – ar pačios užrašyti, ar kitų perskaityti, reiškia tą patį. Lobius. Tais atradimais dalinuosi per savo kalbų pamokas.

-Su moterimis dirbai įvairiuose vaidmenyse, gal gali išskirti tau svarbiausius?
Gal pirmiausiai reikėtų pasakyti, kad darbas su moterimis man visada buvo darbas ir su savimi pačia. Kitaip tariant, aš labai anksti pradėjau jausti trauką savęs paieškoms. Kadangi esu moteris, man atrodė, kad pažinti save reiškia imtis tyrinėti savo moteriškumą. Kaip rašė 20 a. gyvenusi prancūzų rašytoja, filosofė ir feministė Simona de Bovuar, moterimi ne gimstama, o tampama (kam įdomu, galima paskaitinėti jos knygą „Antroji lytis“). Tuo metu to nežinojau, bet nujaučiau intuityviai. Nuo maždaug šešiolikos metų jaučiau, kad man reikėtų išmokti šokti. Susiklostė taip, kad šokio mokytoją sutikau, kai buvau jau studentė. Ji pakvietė mane į užsiėmimus. Tai buvo mano oficiali moteriškumo paieškų pradžia. Per vienerius metus įvaldžiusi techniką nusprendžiau, kad šiame techniniame lygyje nenoriu užstrigti ir turiu nerti giliau. Kadangi nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų studijavau Vilniaus visuomeninėje parapsichologijos akademijoje, kur susipažinau su dauguma ezoterinių doktrinų, tokių kaip astrologija, numerologija, bioenergetika, taro kortų sistema, reiki ir pan., parašiau ir apsigyniau diplominį darbą, į šokį žiūrėjau kaip į raktą. Numaniau, kad tai yra mano būdas atrasti ryšį su kūnu, su juo susidraugauti. Ieškojau šokių mokyklos, kurioje galėčiau rasti kažką panašaus, bet neradau. Tada pamaniau – tokio šokio teks mokyti man pačiai. Aš mokiau ir mokiausi. Pirmosios mano mokinės buvo mama, jos draugės, mano draugės. Ratas palengva plėtėsi, nors masinio lygio nepasiekiau, o ir nesiekiau. Viskas buvo jauku ir tikra. Tie dešimt metų su moterimis ir šokio bei meno terapijos praktikomis buvo pilni atradimų, transformacijų, gylio.
Pastaruosius penkerius metus su moterimis dirbu per žodžio išraišką. Orientuojuosi į anglų kalbos įgūdžių tobulinimą ir asmeninį augimą. Didžioji dauguma mano studentų yra moterys, užimančios vadovaujančias pozicijas, turinčios savo verslą ar tos, kurios ruošiasi pokyčiams karjeroje. Su studentėmis per individualias sesijas darome viską, ko reikia, kad jos pasirengtų susitikimams, prezentacijoms anglų kalba, išlaisvintų savo kūną ir balsą, atrastų vidinį balansą ir taip taptų laimingesnės profesinėje srityje. Tai – nepaprastai dinamiškas, įtraukiantis procesas. Esu šalia tam, kad jų talentai atsiskleistų.

-Linked in profilyje ir tinkalalpyje www.neringajag.com daliniesi profesionaliais, sakyčiau, mokslu pagrįstais patarimais, kaip sustiprinti kalbėjimo užsienio kalba įgūdžius, lavinti atmintį, efektyviau mokytis ir pan., kokia yra tavo pagrindinė žinutė?
Mano žinutės esmė – kalbos yra skirtos bendrauti ir rasti informaciją, o mokytis gali būti malonu. Kartu su manimi žmonės atranda metodus, kaip tai padaryti.
Kalbos yra mano aistra. Vėlgi, į tai buvau nukreipta labai anksti. Mamos sprendimu tikslingai buvau užrašyta į Jono Jablonskio mokyklą Kaune (tuo metu tai buvo mokykla nuo pirmos klasės, šiuo metu – gimnazija), kur gilios anglų kalbos tradicijos. Į mokyklą važinėdavau viešuoju transportu kone per pusę miesto. Kelis pirmus metus lydėdavo mama ar močiutė, paskui keliavau viena. Taigi man teko įdėti daug įvairiopų pastangų, kad ten atsidurčiau.
Tiek mokyklos kultūra, tiek šeimos vertybės lėmė, kad su anglų kalba mane siejo pakilūs jausmai. Mano tėčio giminės iš senelio pusės gyvena Kanadoje. Nuo mažens mačiau, kaip tėtis rašo jiems laiškus angliškai. Šeštoje klasėje teko bendrauti su giminėmis čia, Lietuvoje. Dvyliktoje klasėje natūraliai pasirinkau stoti į anglų kalbos filologiją. Aš esu lingvistė, kitaip sakant, kalbininkė. Bet ne tik techniškai, o sakyčiau, iš pašaukimo. Tu nustebtum, bet kartais pralinksminu savo vyrą, vakare pasiimdama į rankas, tarkime, anglų ar prancūzų kalbos žodyną. Kažkam tai nuobodybė, o aš tame matau sąsajas, kalbos klodus, atsiveriančias perspektyvas, kaip mąsto ta kalba šnekantys žmonės.
Prancūzų kalbos pramokau universitete, o tobulinu nuolat, dažniausiai savarankiškai. Susikalbu, nors ne taip lengvai, kaip angliškai. Todėl puikiai suprantu ir atjaučiu studentus, kurie patiria diskomfortą mokydamiesi kalbų. Esu mokiusis italų, ispanų, švedų, vokiečių kalbų. Europos kalbų mokymasis yra labai naudingas man kaip mokytojai. Randu ryšius, suprantu, kokie dėsningumai kurioje kalboje veikia. Tai padeda ir dėstant lietuvių kalbą užsieniečiams.
Man patinka šviestis ir šviesti, dalytis atradimais, suvokimais. Per straipsnius bandau perteikti kitokį matymą, kas tai yra kalba. Tai – jokiu būdu ne pamoka, kurios nekentėte mokykloje. Net jeigu taip buvo! Tokias traumas galima peržengti, ir jos neturėtų stabdyti mūsų raiškos laisvės. Šiandienos visuomenėje daug kalbama apie įvaizdį, jo svarbą. Ar kada susimąstėte, kad kalbėdami kuriate savo įvaizdį? Kad galima pažiūrėti į tai kūrybiškai? O kur dar neuromokslai ir naujausi atradimai... Mane tai veža ir aš tuo užkrečiu tuos nuostabius žmones, kurie drįsta žengti žingsnį iš komforto zonos ir prisijaukinti anglų kalbą.

-Moterų lyderystės kurse pastebėjau, kad visas užduotis apipavidalini, integruoji nemažai estetikos elementų, visuomet išlaikai ramų toną, laikasi etiketo, ar tau svarbu ne tik mokymų ir bendravimo turinys, bet ir forma, išraiška?
Labai taiklūs pastebėjimai. Inspiring Women kursai moterims yra tarsi crème de la crème – mėgstančioms tai, kas kokybiškiausia. Estetika yra neatsiejama nuo mano gyvenimo, taigi ir darbo dalis. Aš esu menininkė, kūrybininkė. O menas man yra ir grožis. Nebūtinai saldus, nugludintas grožis, bet toks išjaustas, išieškotas, harmoningas skonis. Teisingai pastebėjai, kad būtina palaikyti tam tikrą balso toną. Sąmoningas balso valdymas, tembro dinamika yra vienas pagrindinių mokytojo įrankių. Taip, man labai svarbu, kad forma atitiktų turinį, o turinys atsispindėtų formoje. Vientisumas, nuoseklumas ir harmonija yra grožis, kurio nepavargstu siekti.

-Kas tau yra grožis ir kaip jį įprasmini savo veiklose?
Grožis man yra pusiausvyros sinonimas. Nei per daug, nei per mažai. Viskas, ko imuosi, ką kuriu, turi būti gražu, kad pirmiausiai įkvėptų mane pačią, o tuomet – ir tuos, kurie šalia.

-Kalbinu intelektualią, išsilavinusią, mokslu, kultūriniais, meno, socialiniais, politiniais aspektais turinčią nuomonę moterį.  Ar pavyksta išlikti balanse, kai rūpi daug dalykų, kurie dabar tokie nestabilūs?
Labai malonu girdėti tiek komplimentų. Žinai, aš labai mėgstu pagirti žmogų, net nepažįstamą žmogų. Padavėją už puikų aptarnavimą ar kasininkę už įdomų vardą. Kolegę už atidumą ar šeimos narį už buvimą šalia. Man atrodo, tai augina sparnus. To mums labai reikia. Nes užsisukę buities ar rūpesčių rate mes apsunkstame ir pamirštame džiaugtis. O tai labai liūdna. Nes tik konstruktyviai kuriantis žmogus (o toks jis gali būti tik džiaugsmo apimtas) gali padaryti pasaulį geresnį. Balansą aš pametu, nesu antžmogis. Bet esu labai jautri minimaliems pokyčiams vidinėje savo sistemoje. To ženklai – dirglumas, nepakantumas, nepagrįsta skuba. Tada aš sustoju ir klausiu: Kas man yra? Kur aš pamečiau save? Kada tai nutiko? Esu emocinga. Iš meditacijos technikų žinau, kad emocijų suvaldyti net jei ir negali, gali padaryti ką kita – jas stebėti. Tai man padeda. Aš stebiu ir tuo pačiu kažkur giliai mąstau. Narplioju siūlą. Ir po kiek laiko jis atsiriša, aš vėl atsipalaiduoju. Vieno elemento ar technikos nėra. Vienas natūraliausių dalykų – tiesiog išeiti pasivaikščioti. Kalbant apie vaikščiojimą, viena neuro praktikė iš JAV yra pasakiusi įsimintiną pastabą: vaikščiokite savo pėdų, o ne minčių tempu. Kai tik galiu, primenu sau tai. Kai pastebiu, kad pernelyg „užsitupėjau“ galvoje, persikraustau į kūną. Šiandien  gyvenu gamtoje, turiu daug erdvės vaikščioti, kvėpuoti, stebėti, būti.

-Kaip taip nutiko, kad tapai tokia, kokia esi - įvairialypė asmenybė? Papasakok apie savo vaikystę? Gal prisimeni kokių laimės susikūrimo ritualų?
Vaikystėje ir netgi dar anksčiau – kai mama laukiasi, formuojasi asmenybė. Esu pastebėjusi ne vieną atvejį, kai mamos ar net kitų šeimos narių domesiai atsikartoja žmoguje. Būtent todėl atsakinėdama į klausimus daug kalbėjau apie vaikystę. Mus formuoja aplinka ir gyvenimas.  Kviečiu skaitytoją atlikti mini tyrimą – paklauskite savęs, kas jums gyvenime yra svarbu? Tiesiog užsirašykite 5-10 dalykų. O tada pabandykite atsekti, kodėl. Iš kur tai yra? Atsakymai gali būti akivaizdūs, bet gali ir smagiai nustebinti.
Nuo vaikystės esu žingeidi, skaitanti. Tai – viena. Antra, mane supo artimi giminaičiai ir su jais praleidau daug laiko, nes nelankiau darželio. Mano močiutė ir jos sesuo buvo siuvėjos, kita močiutė mėgo megzti. Mano rūbeliai buvo rankų dabro, sukurti būtent man. Turbūt tai lėmė estetikos ir stiliaus poreikį vėliau gyvenime.
Didelę įtaką žmogui turi ir paauglystės patirtys. Vos pradėjusi bręsti nėriau į saviraišką – su mama daug metų lankėme dailės studiją pas profesionalų dailininką, dalyvaudavome pleneruose. Su mama lankėme parapsichologijos akademiją. Kiekvieną penktadienio vakarą ketverius metus iš eilės po keletą valandų praleisdvavau paskaitose. Ten buvo daug įdomių žmonių, profesionalių lektorių – savotiška Hario Poterio mokykla, tik suaugusiems.
Laimės ritualai? Nepasakyčiau, kad ypatingai siekiau laimės, maždaug: darysiu taip ir būsiu laiminga. Bet esu optimistiška asmenybė. Kažkodėl tikiu, kad man turi sektis, kad gėris gali būti stiprus, todėl tikiu Gyvenimu, ir tuo, kad nuoširdumas yra pats greičiausias kelias į tarpusavio ryšį.

-Jeigu įžengčiau pro duris bet kurią savaitės dieną, kokią tave išvysčiau, kas būtų tavo aplinkoje, kurią susikūrei? Kas tau, kaip namų sielai, svarbu?
Labai įdomus klausimas! Įdomus tuo, kad turiu pabandyti pamatyti save iš šono. Na, o ką pirmiausiai manyje pamato kiti? Daug kas mini šypseną. Aš pati nepastebiu, bet taip, tai būtų šypsena. Jei kalbame apie išvaizdą, mėgstu figūrą pabrėžiančius drabužius, kurie atitiktų mano asmenybę. Paprastai nesidažau arba dažausi minimaliai. Ne dėl kokių nors įsitikinimų, tiesiog taip jaučiuosi lengvesnė ir man paprasčiau bendrauti su žmonėmis. Paprastumas, minimalizmas ir grynas, nesuvaidintas ryšys tiek su savimi pačia, tiek su tais, kurie yra mano dėmesio lauke man svarbu ir namuose, ir darbe.
Nuo 2020 metų pradėjau dirbti tik iš namų, mano mokymai – tiek individualios, tiek grupinės sesijos vyksta internetu. Natūralu, kad šios dvi sritys yra persipynę. Man visur svarbu jaukumas. Suprantu, kad namų atmosferą kuria ne daiktai ir net ne ritualai, kuriuos šiaip aš visai mėgstu, o patys žmonės, jų mintys, jų vidinė muzika. Todėl man reikia daug tylos, daug erdvės, daug stabilumo, kurį randu gamtoje, savo nurimusiame kūne ir prote, artimuose žmonėse, knygose ir kūryboje.   

-Esi žavi, veikli moteris, tačiau savo tekstuose dažnai mini lėtą gyvenimo būdą? Kaip tau pavyksta išlaikyti gyvenimo balansą?
O ką, negalima būti veiklia ir lėta? Lėtumas pasaulyje įsisiūbuoja kaip galingas
„trendas”, mada. Ir tai yra gerai, nes lėčiau reiškia kokybiškiau. Man labai patiko knyga „Garbė lėtumui“. Tokai nepretenzinga, smagi knyga, galinti atsakyti į klausimą, kur tas lėtumo žavesys. Šiuo metu skaitau nepaprastai įdomią ir vertingą knygą „Stolen focus“ (anglų kalba). Daugeliui ji gali patikti tuo, kad čia apstu faktų, paaiškinančių, kaip veikia žmogaus smegenys ir kodėl mes gyvename nuolatiniame bėgime. Man ši knyga patvirtina nuojautas įvairiausiais klausimais apie mąstymą ir gyvenimo būdą ir griauna kai kuriuos plačiai paplitusius mitus. Pavyzdžiui, žymusis „multitaskingas“, arba gebėjimas vienu metu atlikti daug veiksmų. Yra tikimybė, kad mes labai suklydome, įsivaizduodami galintys „multitaskinti“. Sužinojau, kad šį terminą pirmą kartą pavartojo mokslininkai, sukūrę kompiuterį su keliais procesoriais, ko pasekoje jie galėjo vienu metu atlikti keletą operacijų. Tą pačią sąvoką pritaikėme ir sau. O visgi moksliniais bandymais įrodyta: vienu metu daug veiksmų atliekantys žmonės tik įsivaizduoja, kad tai daro tuo pačiu metu. Kas vyksta iš tikrųjų? Smegenys žongliruoja užduotimis, labai greitai persijunginėdamos nuo vieno veiksmo prie kito. Tai stipriai eikvoja mūsų psichinę energiją. Jei tik galite skaityti anglų kalba, rekomenduoju šią knygą, ir skaityti ją verta kuo lėčiau!

- Kai tiek daug skausmo pasaulyje, tu renkiesi apie jį kalbėti, kodėl?
Trys dalykai. Pirma, nes negaliu kitaip. Antra, man lengviau ieškoti sprendimo negu delsti, o rašydama ir kalbėdama apie tai, kas man svarbu, būtent tai ir darau. Trečia, tikiuosi, kad mano mintys kam nors rezonuoja ir padrąsina, palaiko sunkią akimirką. Asmeniškai man labai svarbu, ką tam tikrais klausimais mano stiprios asmenybės – filosofai, mokslininkai, menininkai, o taip pat mano draugai. Ne kartą jų žodžiai įkvėpė man vilties.

-Ar tiki, kad žodžiai gydo?
Visiškai taip. Mūsų santykiai būtų gražesni ir tvaresni, jei mes atidžiau rinktumės žodžius ir sąmoningai panaudotume kalbos dovaną.

-Pažaiskime, įsivaizduok, kad esi fėja - jei mosteltum burtų lazdele, kurią sritį keistum, tobulintum?
Oi, daug sričių mane domina! Bet ar gavusi rezultatą akimirksniu, būčiau tuo patenkinta? Ir jei taip, ar ilgai? Anksčiau tikėjausi rasianti kokį stebuklingą vaistą pasikeisti, tapti tobula, bet ilgainiui atėjo suvokimas, kad švaistau laiką veltui. Tik kasdienės pastangos gali atnešti pokyčių. Tokie dėsniai veikia žemėje. Nors ir labai myliu fėjas, esu žmogus. Geriausiu atveju galėčiau pasinaudoti burtų lazdele, kad su jomis retkarčiais pabendraučiau, nes jos man simbolizuoja tyrą gamtos išmintį.

-Ko palinkėtum moterims, kurios šiandien svajoja apie darną, gyvybingumą, galbūt meilę, grožį, bet  nesijaučia laimingos?
Gal esu per jauna dalyti patarimus. Laimės tema labai įdomi ir kartu labai plati, palikime tai kitam kartui. Galiu pasidalinti tuo, kas man pačiai teikia džiaugsmą ir prasmės pojūtį. Visų pirma – klausausi savo širdies. Drįstu žengti ten, kur takai neišminti, jei jaučiu, kad turiu ten būti, net jei baimė bando mane suturėti. Puoselėju tai, kas man svarbu. Žinau savo vertybes ir pagal tai orientuojuosi šiame nepaprastame nuotykyje, vardu Gyvenimas.  

Tekstas: Dominika Novickienė kalbino Neringą Jagelavičiūtę-Teišerskienę
Nuotraukos: Neringos Jagelavičiūtės-Teišerskienės asmeninis archyvas