STEBUKLINGA DĖKINGUMO PRAKTIKA   Į dėkingumo žurnalo pristatymus (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Londone ir kitur) susirenka tiek smalsuolių, kad nelieka sėdimų vietų, o nuoširdūs aplodismentai jaunoms merginoms, Linai (27 m.) ir Eglei (29 m.) sukūrusioms neįprastą įrankį dėkingumui praktikuoti, netyla ilgai.  Šiuo atveju, žodis „Dėkoju“ sukėlė tokį rezonansą, kad per kelias savaites šio leidinio buvo išpirkta daugiau nei pusė, vis dar plūsta pildančiųjų patirtys ir atsiliepimai, kuriasi dėkojančiųjų bendruomenė.

Įkūrėjos, paperkančios savo nuoširdumu, meile ir paprastumu, su šiuo projektu jau užsidirbo ženklų kiekį „karmos taškų“. Kokiu tikslu visa tai pradėjo? Kam to reikėjo? Taigi, pokalbis apie paprastus dalykus, kurie kuria nepaprastus likimus.

 Nesupykite, tačiau stebint socialinius projektus, kyla klausimas – žmonės neturi, ką veikti, juk tai užima labai daug laiko? Todėl ir Jūsų paklausiu. Kuo užsiimate gyvenime, nebūdamos fėjos?

Lina: Miela Dominika, tavo klausimai nuostabūs. (aut. pastaba: Ji visai neįsižeidė). Mano veiklos įvairovė didžiulė jau nuo 20 metų. Esu ir organizaciją savo universitete įkūrusi (ESN VDU), kuri sėkmingai vykdo savo veiklą jau septynerius metus; vedusi seminarus apie neverbalinę komunikaciją, o šiuo metu dirbu pilnu etatu, studijuoju doktorantūroje bei vystau su Eglute "DĖKINGUMO ŽURNALO" projektą. Svarbiausia – neapleidžiu šeimos, draugų ir meilės sričių.

Eglė: Iš tiesų, norisi dabar pasakyti tas kelias skambias frazes, kuriomis vadovaujuosi gyvenime: kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji, ir mes visada randame laiko tam, kam norime. (aut. pastaba: ji ne tik graži, bet ir protinga). Bandymas pasiteisinti yra būdas apgauti save bei kitus, kad kažko daryti nenori. Nuo vaikystės buvau labai aktyvi, lankiau visus įmanomus būrelius ir užsiėmimus, norėjau viską pamatyti, patirti, visiems padėti ir būti naudinga. Šiandien esu atsargesnė, nors veiklos apstu, juk esu laisvai samdoma marketingo bei socialinių medijų komunikacijos projektų vadovė, dirbu su keliomis didelėmis įmonėmis, vadovauju  neformalaus ugdymo projektams kalbų mokykloje, jau penkis metus vystau savo smulkujį verslą, keliauju, mėgaujuosi meile, bendravimu su artimaisiais.

Šis projektas – sėkmingas atsitiktinumas ar karčių šaknų darbo vaisius likus laikui po darbų?

Lina: Nemanau, kad tai sėkmingas atsitiktinumas. Manau, kad viskas turi savas priežastis ir pasekmes, todėl tai apibūdinčiau kaip priimto sprendimo gražus vaisius.

Eglė: Manau nesuklįsiu pasakydama, kad į DŽ mudvi visada žiūrėjome kaip į gyvenimo būdą, hobį, užsiėmimą, kūrinį. Taigi, nors dirbome ir dirbame labai daug, mums tai teikia didžiulį malonumą, galimybę padėti sau, kitiems, realizuoti save, mokytis ir patirti daugybę nuostabių nuotykių.

Kaip gimė Jūsų „Ačiū“ realybės konstruktas? Kokie buvo pamatai, nuo ko pradėjote?

Lina: Aš jau daug metų praktikuoju dėkingumą: mintyse, raštu, žodžiu, veiksmais, todėl man ši praktika tokia būtina ir miela, kaip saulė vasarą.

Norėjau kuo nors padėti daugeliui žmonių, tačiau fiziškai aš galiu padėti tik keliems žmonėms, todėl mane tai labai neramino ir pradėjau savęs klausti: "Kaip galiu padėti daugeliui žmonių nebūdama fiziniame kontakte su žmogumi? Koks tai turėtų būti įrankis?" Turiu pripažinti, kad porą metų kankinausi iki gimė DĖKINGUMO ŽURNALAS. (aut.pastaba: visada sakiau, kad lietuvės ypatingos)

Eglė: Aš visada svajojau ką nors unikalaus sukurti. Ir štai, po 9 mėnesių mūsų draugystės su Lina, partnerystės ir darbo, dienos šviesą išvydo Dėkingumo žurnalas. Man, kad imčiausi dirbti ties kokiu nors projektu, svarbiausia juo tikėti. Nuo pat pirmos akimirkos užsidegiau ir tapau ne tik DŽ bendrakūrėja, bet, kaip juokiamės, ir „bandomuoju triušiu“.

Egle, vieno pristatymo metu minėjai, kad buvo metas, kai sunkiai kilai iš lovos, sirgai ir neturėjai jėgų nebepildei Dėkingumo Dienoraščio. Ar gali skaitytojoms reziumuoti, kaip dėkingumo praktika gali padėti sunkiu momentu?

Būtent tuo metu, kai tiek morališkai tiek fiziškai pakirto liga, prisipažinsiu, DĖKINGUMO ŽURNALO kurį laiką nepildžiau. Juk jis apie pozityvumą, o koks gali būti pozityvumas, kai negali išlipti iš lovos ir vos spėji ašaras braukti. Iš baimės kad, galbūt, niekada nebūsi tokia, kokia buvai. Bet tą dieną, kai kreipiausi į gydytojus ir pasijutau šiek tiek geriau, dar karščiau ėmiau dėkoti už viską: pačius paprasčiauius dalykus. Tas dėkingumas tarsi padidėjo trigubai. Ir iki šiandien karštai dėkoju tiesiog už rytinį kavos puodelį, kurį pasiruošiu pati, už tai kad su šypsena šoku iš lovos ir su nekantrumu ir didžiausiu jauduliu pradedu naują nuostabią dieną.

 O gerumas įgimta Jūsų savybė, ar gyvenimas pravedė specialias neprašytas pamokas?

Eglė: Manau, kad jaunesnė buvau „geresnė”. Iš kažkur viduje dar vaikystėje talpinau tiek daug altruizmo, noro padėti kitiems. Gyvenimas truputį pamokė ir šiandien atsargiau siūlau savo pagalbą kitiems. Dėkingumo žurnalas visų pirma buvo pagalba sau, kuria be galo gera dalintis su kitais.

Lina:  Mes visi gimstame geri, o gyvenimas mus sulipdo iš turimų ir gaunamų patirčių. Aš esu šalininkė supratimo, kad niekas nevyksta veltui, nors tai yra įtakota mūsų pačių pasirinkimų. Taip pat manau, kad ką darai gero kitam, daryk nesitikėdamas ką nors už tai gauti atgal. (aut.pastaba: tai gražu...) Taip mąstant lengva būti geru žmogumi, nes nėra pykčio ar lūkesčių kito žmogaus atžvilgiu.

Dėkingumo žurnale rašote, kad pradėjus jį pildyti į gyvenimą įsilies ypatingos patirtys, pozityvių žmonių pritraukimas, materialaus ir socialinio gyvenimo sutvarkymas, tačiau prie viso to pridedate, kad drąsiai išmoksime sakyti NE! Kaip koreliuoja noras padėti, dėkoti ir gebėjimas pasakyti „Ne“?

Lina: DĖKINGUMO ŽURNALE pratimai yra taip sudėlioti bei pateikti, kad duotų kiekvienam asmeninės naudos. Kiekvienas pratimas skatina asmeninį augimą bei meilę sau, o kas yra meilė sau? Tai rūpinimasis savimi, pagarba sau, prioritetai... Kaip visi žinome, paroje kartais nelieka laiko sau, bet yra visiems kitiems, todėl kartais privalu pasakyti NE, kad nepamirštum savęs.

Eglė: visiškai pritariu Linutei. Dar gal pridurčiau, kad mokėjimas sakyti ne yra apie pasitikėjimą savimi ir gebėjimą būti atviru. Būti atviru kartais labai sunku, tačiau iš kitos pusės, tai labai palengvina gyvenimą. Kažkodėl bijome, kad pasakius ne, būsime atstumti, tačiau nesuvokiame, kad sakydami ne, patys save atstumiame ir mažiau mylime. Man asmeniškai gyvenimas labai palengvėjo išmokus pasakyti NE be išvedžiojimų.

Kaip Jūs suglaudžiate šias, atrodo, nepanašias sąvokas: produktyvumą ir dėkingumą?

Lina: Kiekvienas produktyvumą vertina per savo prizmę, tik pats gali žinoti, kiek jis įdėjo pastangų ir energijos, kas jam yra produktyvu. Tiesiog, energija kyla tuomet, kai esi prisipildęs dėkingumo, noro padėti, sutinki įvairius žmones ir švyti nuo minties, kaip gera juos sutikti. Per tą meilę, džiaugsmą atsiveria plačios galimybės ir jomis tereikia pasinaudoti.

Eglė: būti dėkingu kasdienybėje reiškia būti pozityviu. Pozityvumas atveria itin daug galimybių, eliminuoja baimes, dėl kurių esame linkę nustoti veikti, nes kažko bijome. Galų gale dėkingumas neatsiejamas nuo sąmoningo mąstymo, o sąmoningi žmonės sugeba lengviau vertinti situacijas tokios kokios jos yra, rasti logiškus sprendimus iškilus problemoms, todėl vietoj to, kad sustotų, dėkingi žmonės yra linkę judėti į priekį, spręsti problemas, veikti, bandyti – argi tai ne produktyvumas ?

Be savivertės, kūrybos, produktyvumo, kokios dar yra pagrindinės Dėkingumo Žurnalo vertybės, kurias gauna pildantysis mokinys? Man asmeniškai, tai  - puiki asmeninio ugdymo knyga...

Lina: Jį pildant vyksta tiek daug virsmų, kad įrėminti šio leidinio pildymo vertę tik kelių vertybių ribose būtų per maža. Grafoje, kuri skirta rašyti, koks Tu esi, galima užsiprogramuoti savąsias asmenybines vertybes. (aut.pastaba: programuoti verta, tikrai pildosi!) Svarbu rašyti tą patį kiekviename lape. O čia jau laisvė rinktis, kokiu žmogumi Tu nori būti, ar kokiu nori būti kitų akyse. Svarbu, savęs pačios nuoširdus pozicionavimas. Kai tai žinai, tuomet išaiškėja, ką daryti ir ko nedaryti, štai čia prasideda planavimas.

Eglė: jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti ir apibendrinti, tai sakyčiau, kad svarbiausia – meilė ir pasitikėjimas savimi bei sąmoningas buvimas čia ir dabar. Tiesiog pozityvus gyvenimas mėgaujantis kiekviena akimirka (aut.pastaba: ir dar Eglė kelionėse nepropaguoja aktyvaus fotografavimo, nes ji nori matyti ir jausti tai, kuo gyvena, ką mato,ji – kolekcionuoja jausmus ir emocijas kiekvieną akimirką, kuriuos mieliau užrašo. Kaip žavu šiais laikais).

Ar kito Jūsų identiteto kelias? Kokios buvote ir kuo norėjote būti vaikystėje, paauglystėje?

Lina: Prisipažinsiu, iš pradžių buvau valdoma sociumo, norėjau to, kas primesta iš šalies...Prieš dešimt metų visiškai savęs nevertinau, užsisklęsdavau savyje, net pagalvoti sau neleisdavau apie sėkmę ir laimę, pripažinimą, tokių, kaip šis, projektų valdymą, labai jautriai reaguodavau į kritiką, atsisakymus, nesidomėjau pozityviu požiūriu, dėkingumo galia. Pamenu, pradėjau skaityti. Į mano rankas pakliuvo labai gera, tiesiog pamatinė Dale Carnegie knyga „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką kitiems“. Ji pakeitė ne tik mano, bet ir mano tėvelio požiūrį į gyvenimą. Vėliau atsivėrė visiškai kiti sąmoningumo horizontai. Ir, kas įdomiausia, žmonių, kurie pildo šį žurnalą ir pateikia grįžtamąjį ryšį, pasaulis nušvinta labai unikaliomis spalvomis, prisipildęs netikėtų įvykių. Kiekvieno iš mūsų laukia skirtingos likimo dovanos...(aut.pastaba: Linos akys pradėjo labai žybėti. Akivaizdu, kad jos gyvenime vyksta daug pokyčių).

Eglė: vaikystėje ir pauglystėje buvau supančiota normų ir standartų, tokių nelogiškų kaip: jei padarei blogai – būsi nubausta. Ir neduok Dieve būsi kitokia nei visi „normalūs” vaikai ir paaugliai. Manau, daug kam šitie mano išgyvenimai nesvetimi, kurie veikia ir tolimesnius gyvenimus. Studijavau ne ten kur linko širdis, bet ten kur buvo „protinga, gerai, perspektyvu”. Taip iki šiol ir nesužinojau kaip save realizuočiau baigusi bankininkystės studijas.

Eidama gyvenimo keliu, suvokiau, kad negyvenu savo gyvenimo, o tik bandau pateisinti kitų lūkesčius, įvykdyti užduotis ir ėmiau keistis. Pradėjau nuo ieškojimų, psichologų, psichoterapeutų... Ilgas kelias nueitas link pasitikėjimo savimi ir darymo to, ką dabar darau ir visada svajojau: daug keliauju, dirbu laisvu grafiku, sportuoju, skaitau knygas, domiuosi pasauliu, nežiūriu televizijos ir neskaitau naujienų portalų, dirbu su nuostabiais žmonėmis ir tik su tais, kuriais aš noriu.  Esu savimi, myliu save, drąsiai reiškiu nuomonę, pasitikiu savimi, nebijau klįsti...Kuriu nuostabų kūrinį – Dėkingumo žurnalą, kuris, manau, buvo kertinis žingsnis link to, kokia dabar laiminga esu. Argi ne tobulas gyvenimas ?

Vadinasi, mes visi galime keisti savo gyvenimus tol, kol galime mąstyti, nes nėra nei vienos situacijos, kurioje desperatiškai pražūtume?

Lina: Vienareikšmiškai. Aš turėjau 2 išeitis: arba liūdėti ir skųstis, kad nežinau, kaip man padėti daugeliui žmonių vienu metu, arba mąstyti ir klausti savęs, kokį įrankį galiu sukurti šiam tikslui pasiekti? Du skirtingi pasirinkimai, kurie nulemia gyvenimą. Efektyvusis žodis „KODĖL?" padeda rasti atsakymą.

Eglė: o kas yra desperatiška pražūtis? Kol turime rankas, kojas, na bent po vieną jų ar bent jau protą – viskas, kaip mes gyvename ir kaip jaučiamės priklauso tik nuo mūsų. Niekas nėra kaltas dėl mūsų nesėkmių ar bėdų, o kai nėra kaltų, nieko nelieka, tik  susiimti, keisti požiūrį ir judėti į priekį. Žinoma, būna visokių situacijų, kuomet patys sau padėti, atrodo, nebegalime, tačiau jei atsiranda bent šiek tiek vidinio noro, tada ir pagalba atsiranda, juk kartais tereikia apie savo skaudulį pasakyti garsiai.

Visgi, ne visiems lengva ištarti „Ačiū“ tiek už dovanas, tiek už skaudžius likimo išbandymus. Ką palinkėtumėte tiems, kurių širdys kraujuoja ar jose tūno „Ledo karalienės“, kaip pradėti dėkingumo praktiką, kai dėkoti per sunku?

Eglė: kai dėkoti sunku, siūlyčiau leisti sau palaukti. Dėkingumas turi būti nuoširdus, jis negali būti dirbtinas. Vertėtų neversti savęs, o belaukiant pamąstyti, ką gero, visgi, atnešė tas žmogus, ta situacija į mano gyvenimą? Dažnai, tik šiek tiek apgijus žaizdoms, ateina suvokimas, kokią pamoką ar patirtį gavome, o tada jau ir padėkoti norisi nuoširdžiai.

Lina: Nežinau ir aš geresnio „daktaro“, kaip laikas. Su laiku supratimas ir išmintis ateina pas visus, tik nereikia skubėti, reikia pagarbiai žvelgti į savo jausmus, būti čia ir dabar. Daug žinau atvejų, kai gavę ar įsigyję DĖKINGUMO ŽURNALĄ, ne visi pradėjo jį pildyti ir labai gerai, nes mes intuityviai žinom, kada ir ką daryti geriausia, todėl klausykime širdies ir visi būsime laimingi.

Dėkoju Jums!