KAS NEŠA MAMUTĄ Į NAMUS?

Ji - gydytoja, privačios klinikos įkūrėja ir savininkė, penkių dukterų ir dviejų sūnų mama, puiki žmona, draugė, patarėja. Jai šeima yra gyvenimo būdas - kaip gerai grojantis orkestras, bet kuriam privalu skirti daug jėgų ir laiko. „Šeima nėra tik du ar trys žmonės, tai ir tėvai, ir seneliai, vaikai ir anūkai, broliai ir seserys, kurie visi kartu yra komanda.“ – pasakoja AURIMA DILIENĖ.

Šiandien labai populiaru sakyti, kad šeimoje moteris yra lygiavertė partnerė vyrui. Kokia yra realybė?

Manau, kad taip, lygiavertė. Tas moteriškumas, kuris buvo anksčiau – rūpinimasis tik namais ir vaikais bei vyru - deja, neišliko. Moterys taip pat dirba, daro karjerą, neretai užsidirba daugiau, negu vyrai ir išlaiko šeimą. Tai labai įtakoja sutuoktinių tarpusavio santykius ir verčia perkainoti daugybę iš anksčiau susiformavusių stereotipinių vertybių.

Ar jauna šeima atsineša savo tėvų modelį? O gal yra šeimų, kurios kuria savo, naują, šeimos modelį. Koks jis?

Visi mes su savimi nešiojamės vaikystėje patirtas emocijas, įgūdžius, o taip pat ir matytus tėvų santykius. Dažnai visą gyvenimą, ypač, jeigu neįsisąmoniname to, kas mums tame nepatiko. Šiuolaikiniai žmonės turi daugybę galimybių mokytis psichologijos, santykių meno ir įsisąmoninę keisti savo susiformavusius, nebetinkančius įgūdžius.  Naujas šeimos modelis tikrai formuojasi – jis dar nėra galutinis, nes kiek žmonių, tiek ir variantų. Tačiau tai – dviejų, dirbančių žmonių šeima, kur tik kalbėdamiesi ir tardamiesi bei dalindamiesi buitines pareigas sutuoktiniai gali bendradarbiauti vienas kito neengdami.

Dažnai moteris tekėdama už vyro mano, kad vėliau jį pakeis, tačiau praėjus keletui metų moteris nusivilia.

Keisti galime tik save. Labai smagu būtų, kad visas pasaulis suktųsi apie mus kaip apie ašį. Deja, tai utopija. Susituokus ir susilaukus vaikų prasideda savo egoizmo mažinimo programa. Tie, kas to nepripažįsta – šeimoje gyventi negali. Tiek vyrai, tiek moterys, sukūrę šeimą prisiima atsakomybę nuolat aukotis.

Kas yra santarvė šeimoje? Nuo ko ji priklauso?

Santarvė, mano nuomone, tai – pagarba, bendradarbiavimas ir meilė. Tai priklauso tik nuo abiejų sutuoktinių, jų sutarimo. Šeima visą laiką buvo ir bus komandinis žaidimas.

Vyras laiko vieną namo kampą, o moteris – tris. Ar sutinkate?

Yra toks posakis „Vyrai neša mamutą į namus“. Tai, manau, atėjo dar iš tų laikų, kai moterys iš tiesų visą savo gyvenimą rūpinosi namų jaukumu, vaikų auginimu ir vyro gerbūviu. Tačiau tam tikra prasme, nors ir pasikeitus šių vektorių išsidėstymui, net ir vienam namo kampui nugriuvus – name gyventi jau nebus galima. Taigi, kiek ten tų kampų belaikytų vyras ar moteris – svarbu jų nepaleisti iš rankų.

Šeima ar/ir karjera.

Manau, moteris ar vyras ir šeimą, ir karjerą suderina vieninteliu būdu – tarpusavyje tardamiesi, bendradarbiaudami. Mano pagrindinė karjera yra motinystė, tačiau vyro indėlis tame yra didelis. Geri santykiai šeimoje, kuriuos puoselėja abu partneriai, yra visko pagrindas. Mes planuojame ir su savo vaikais būti viena didele komanda. Juk vienas lauke ne karys, vienam startuoti gyvenime yra labai sunku, o komandoje lengviau ir greičiau. Moterys daro klaidą apsiimdamos per didelę naštą ir atsakomybę. Nors esame mokytos ir auklėtos būtent taip – „viską daryti pačioms“. Atsakomybes reikia pasiskirstyti, reikia leisti vaikams ir vyrui būti šalia savęs. Kai su vyru apsisprendėme turėti šeimą, tai buvo sprendimas „Gyvenu ne sau.“ Tą sprendimą priėmėme dviese ir tai tapo pilnatve.

Moterys dažnai daro karjerą, šeimą sukuria vėlesniame amžiuje, kai gimsta vaikai, irgi stengiasi kuo greičiau ištrūkti iš namų, o vyrai ima tėvystės atostogas. Ką Jūs apie tai manote?

Pasikeitus šeimos struktūrai, atsiradus galimybėms moteriai gauti išsilavinimą ir siekti profesinių aukštumų, bendru sutarimu šeima sprendžia, kuris tam tikru metu gali būti su vaikais namuose, o kuris geriau eis į darbą. Nematau čia nieko keisto, o juo labiau blogo. Yra vienas momentas: naujagimis ir kūdikis iki 18 mėnesių turi poreikį būti su mama, tai fiziologinis ir psichologinis gamtos duotas natūralus poreikis, kurio nepatenkinus vėliau tenka spręsti kitas problemas, dažnai nesuprantamai iš kažkur atsiradusias. Tėtis vaikui iki pusantrų metų yra antras po mamos. Kai padaroma rokiruotė, nereikėtų stebėtis paauglystės santykių su vaikais sutrikimais ir kt. Tačiau žmonės mokosi, skaito, domisi ir žinodami tam tikrus gamtos dėsnius priima sprendimus. Taip ir kuriame savo ateitį. Patys.

{flike}

Tekstas: Ieva Ručinskienė
Nuotraukos: flickr.com, iš asmeninio A.Dilienės archyvo

Neturite teisių komentuoti

   
   
© SU university