VIOLETA VALAINYTĖ, „ŽAISLŲ TURGAUS“ ĮKŪRĖJA: BŪTI SAVIMI TARP KITŲ, O NE KITŲ DALIMI

Kad malonų laisvalaikio užsiėmimą – žaislų siuvimą paverstų mylima kasdienybe, savo „duona ir sviestu“, gyvenimu, Violeta, "Žaislų turgaus" įkūrėja, tikriausiai turėjo surasti savyje nepamatuojamą užsispyrimą ir stiprybę. Siekiant svajonės, jos nesustabdė nei mintys apie beribes darbo valandas, nei apie bemieges naktis, nei apie penkerius metus, praleistus studijuojant, kad įgytų teisės magistrės diplomą. Tad keliaukime į Užupį ir susipažinkime su šia jauna moterimi, žavinčia ne tik savo drąsa, bet ir neišsenkančiu kūrybingumu bei įkvepiančiu požiūriu į gyvenimą.

Violeta, esi teisininkė. Kodėl rinkaisi tokią profesiją? Ar tuo metu Violetos asmenybė buvo kitokia ir širdyje dar negyveno tas dabartinis nesuvaldomas kūrybiškumas?

Taip, teisininkė, tik nepraktikuojanti, su teise beveik nebeturinti nieko bendra, ir, atvirai – niekuomet ir nesvajojusi tokia būti. Profesijos (arba, tiksliau – studijų) pasirinkimas buvo atsitiktinis, tuomet per daug negalvojau apie tai, ką iš tikrųjų norėčiau/gebėčiau veikti, kai „užaugsiu“; vis dėlto niekada dėl to, t.y. teisės mokslų pasirinkimo, nesigailėjau ir tebemanau, kad tai buvo pakankamai protingas mano, aštuoniolikos metų vaiko, sprendimas – geriausias variantas iš visų blogiausių (šypsosi - aut. past.). Kūrybiškumo buvo visuomet, tik tada, kai reikėjo rinktis, ką studijuoti  baigus mokyklą, nebuvo drąsos „išsišokti“. Galima sakyti, visus tuos penkerius metus studijuojant teisę -  „plaukiau pasroviui“. Ar gailiuosi, kaip daugelis sako – iššvaisčiusi penkerius gyvenimo metus mokslams, su kuriais praktiškai nebeturiu nieko bendro? Tikrai ne, mano bendram išprusimui tai tikrai nepakenkė (šypsosi - aut. past.).

Kaip atėjo tas sprendimas aukštyn kojom apversti savo gyvenimą ir atsisakyti pastovaus darbo ir pajamų? Ar prisimeni tą dieną? Papasakok trumpai, kokia buvo pirma mintis, supratus, kad iš esmės pradedi naują gyvenimą? Ar buvo baisu?

Labai puikiai prisimenu tą dieną, kai „išėjau iš darbo“ (buvo nykus lapkritis prieš porą metų), puikiai prisimenu ir visą tą „brendimo ir drąsos kaupimo“ laikotarpį, kai „rovė stogą“ noras viską mesti. Iš vienos pusės - darėsi vis sunkiau persiplėšti - po darbo dienos grįžusi namo vakarais/naktimis siūdavau (tuo metu Žaislų turgus jau buvo, tik dar toks ne visai atviras, nestabilus, ir dar ne visai pakankamai aiškiai sudėliotas mano galvoje), anksti rytais bėgdavau į darbą su pasiūtais žaislais rankinėj, per pietus susitikdavau su „klientais“. Kita vertus, nuolat sukosi mintys – o kas , jeigu nepavyks, nepasiseks, niekam nereikės to, ką darau – buvo pakankama baimė atsisakyti ‚ stabilaus ir patogaus gyvenimo‘. Bet tas „maratonas“ atsibodo, supratau kad arba-arba. O galvoj, kūne ir sieloj buvo tik vienintelis variantas – mano turgus (šypsosi - aut. past.). Taip kad sprendimas aukštyn kojom apversti savo gyvenimą buvo priimtas ir tai, matyt, buvo drąsiausia, ką esu iki šiol padariusi (nors pirmos „laisvės“ dienos buvo tokios: O ką aš padariau?? Ir buvo labai keista „zylioti“ gatvėmis darbo dienos metu). Man kartais reikia save įmesti į duobę, tada neturiu kur trauktis ir suvokiu, kad oho kiek gali, žmogau, padaryti. Niekada nei minutei dėl to nesigailėjau, nors „maratonas“ dabar dar didesnis, darbo valandų dar daugiau, skirtumas vienas – tai, ką darau dabar – visiškai dėl savęs!

Išskirtinis tavo kūrybos objektas  - žaislai. Kodėl būtent žaislai? Kaip jie tavo gyvenime atsirado? Ar nuo pat pradžių tikėjai, kad ši idėja pasiteisins, ar buvo abejonių?

Kodėl būtent žaislai? Nežinau, kaip nežinau, kodėl rytais geriu kavą, o ne arbatą, kodėl kasmet žiauriai laukiu sniego, o vos pasnigus – pradedu bambėt, kad slysta, šalta, šlapia... Manau, kad tam tikri dalykai tiesiog atsitinka, ateina į tavo gyvenimą ir tu arba pasinaudoji galimybėmis/idėjomis/tais „atsitikimais“, arba į juos nekreipi dėmesio. Tai pas mane „atėjo“ žaislai ir aš su jais žaidžiu turgų (šypsosi - aut. past.). Verslas gavosi visai netyčia, po to, kai jau pakankamai ilgą laiką kūriau, siuvau, žaidžiau ir galiausiai supratau, kad mano žaislai žmonėms tinka/patinka (aišku, ne visiems), kad ši niša nėra perpildyta ir kad atrandu savą klientą. Jei „Žaislų turgaus“ scenarijus būtų dėliojęsis standartine verslo veiksmų seka – kažin kas būtų gavęsi. Tikrai nesijaučiu verslininke, aš gi „pyragų kepėja“, „vazonų dažytoja“. Neturiu nuoseklios sistemos, vis dar dirbu daug (pabrėžtinai - aut. past.) valandų per parą, daug ką darau intuityviai ir kartais nesuprantu pačio proceso, dažnai mano gyvenime viskas vyksta chaotiškai, o tie, kas aukščiau debesų gyvena, dažnai sėdi ir juokiasi iš mano planų planelių ir nesibaigiančių darbų sąrašų. Bet tame ir „razynka“ – turiu visišką laisvę ir myliu tai, ką darau, dvidešimt keturias valandas per parą.

 

Iš kokios lobių skrynios „Žaislų turguje“ traukiamos idėjos? Kai po darbingo laikotarpio pasijunti, kad išsikvėpei, kad esi tuščia - kur tada ieškai atgaivos ir įkvėpimo? Ar dažnai susiduri su kūrybinėmis dilemomis?

Kūrybinių dilemų būna tikrai, bet nėra nieko, ko miegas neišpręstų (šypsosi - aut. past.). Daug (pabrėžtinai - aut. past.) miego. O dingęs įkvėpimas grįžta savaime, kai kuriam laikui (tai gali būti ir dvi dienos, ir dvi savaitės) atsitraukiu nuo visko, užsidarau ir ta tuščia galva imu iš šono stebėti gražius kitų žmonių gyvenimus, daiktus, skaityti jų istorijas.

 

Apibūdink trumpai savo dabartinį darbą-užsiėmimą. Kaip atrodo tavo įprasta diena? Kaip atrodo vieta, kurioje dirbi? Kokios darbo valandos? Kiek valandų praleidi dirbdama?

Nežinau, kur ir kada baigiasi darbas ir jo valandos, nes viskas viename – mano namai yra mano dirbtuvės. Taigi kartais miegu darbe, kartais dirbu namie, kartais neturiu pietų pertraukos arba visa mano darbo diena – viena ilga kavos pertraukėlė. Bandau jaukintis ankstyvus rytus – prabusti kai dar toli gražu nešvinta, niekur neskubėti, kol visas miestas dar miega, susidėlioti ant popieriaus būtiniausius dienos darbus (kad juos įvykdyčiau ir tie iš viršaus bent vieną dieną nesijuoktų (šypsosi - aut. past.). Dirbu daug, dažnai kad ir po 15 valandų per parą, bet kita vertus, tai nereiškia, kad negaliu to daryti su pižama įsitaisius fotely, žiūrint filmus ar neišlipant iš lovos visą dieną, tvarkant visokio pobūdžio techninius/administracinius dalykus. Tik ta „romantika“, deja, kartais baigiasi nebesugebėjimu atsiriboti nuo darbinių minčių, planų ir idėjų. „Grįžimas po darbo namo“ dažniausiai trunka tiek, kiek kelionė nuo stalo iki lovos.

 

Kokia „Žaislų turgaus“ filosofija ir principai?

Žaislų turgus stengiasi kurti mažus gražius dalykus – vaikams ir „nevaikams“, nematomies draugams, kaimynams ir apie kaimynus - ir tiki, kad kasdienėse smulkmenose vyksta stebuklai. Ir kad tai vyktų, nereikia perlenkti lazdos, perlipinėti per savo principus, aklai paklusti kažkieno kito kuriamoms taisyklėms, stengtis įtikti/patikti kitiems. Būti savimi tarp kitų, o ne tų kitų dalimi – pagrindinis dalykas, kurio įsikibę laikomės kartu su Žaislų turgumi.

Kas šiandien labiausiai tave džiugina?

Laisvė daryti ką noriu. Beveik.

Ką be žaislų siuvimo mėgsti daryti? Ar apskritai turi laiko paskaityti knygą ar nuveikti ką nors kita, kas tau patinka?

Turiu silpnybę slampinėti gatvėmis be tikslo ir stebėti žmones, kartais fotografuoju, daug skaitau, galiu milijoną kartų peržiūrinėti patikusius filmus - yra begalė įvairių dalykų kuriuos darau ir Žaislų turgus toli gražu neatima iš manęs viso mano laiko – tie pomėgiai kažkaip įsiterpia į turgaus veiklą ir nors nevadinu jų savo „laisvalaikiu“ – jie visuma to, kuo gyvenu.

Gražiausias tau pasakytas komplimentas?

„Žinai, tu esi tokia TU“.

Kas tau yra graži moteris?

Ta, kuri šypsosi žiūrėdama į veidrodį.

Apibūdink trumpai savo gyvenimo filosofiją.

„Kokia šiandien diena?, – paklausė Mikė Pūkuotukas. – Šiandiena, – atsakė Paršelis. – Mano mėgstamiausia diena, – pasakė Mikė Pūkuotukas.

Tekstas: Viktorija Šimašiūtė
Nuotraukos: www.editafoto.lt ir iš V. Valainytės asmeninio archyvo

Neturite teisių komentuoti

   
   
© SU university