AISTRA SENAM DAIKTUI

Turbūt daugelis mūsų atrastume stalčiuose ar pas močiutę „ant aukšto“ savo vaikystėje rinktas užsienietiškų saldainių ar Paršiuko Čiuko kramtomos gumos popieriukų kolekcijas, gal kažkas dulkes nupūstų nuo sovietinių pašto ženklų albumų. Tačiau, ar galėtume vadintis kolekcionieriais - abejotina. Greičiausiai būtume pavadinti rinkėjais.

Rinkėjai dažniausiai ką nors renka, tačiau nekruopščiai, nesistemingai ir nekryptingai, be aiškesnio tikslo. Tuo tarpu kolekcionieriai yra žmonės, surinkę vertingą paveikslų, monetų, medalių, atvirukų ar dar kitokią kolekciją, galinčią pasitarnauti visuomenei, menui, mokslui, kultūrai. Visgi, abu šie žodžiai gali būti vartojami ir kaip sinonimai.

Apie sendaikčių rinkimą ir kolekcionavimą kalbamės su Algimantu (33 m.).

Kada pradėjote rinkti įvairius senus daiktus?

Nuo vaikystės man patiko įvairios senienos, jų buvo kaime, prosenelių name, taip pat pas senelius. O kai atsirado galimybė pačiam įsigyti kokį sendaiktį, pradėjau juos rinkti ir kolekcionuoti. Jau gerą dešimtmetį kolekcionuoju įvairius nedidelius daiktus, kurie neužima daug vietos: nuo šakutės ir peilio iki mikroskopo, likerio buteliuko ar senovinės raudonos plytos su atspaudu. Didelį dėmesį skiriu įvairiems seniems militaristiniams daiktams: durklams, šautuvams, peiliams, dėklams ir pan.

Kodėl tokia trauka seniems daiktams?

Seni daiktai turi savo dvasią, istoriją. Juose daug meilės, šilumos, kūrybos. Jie pasakoja savo istoriją, savo šeimininkų istoriją, kartais net Lietuvos ar Europos istoriją. Man seni daiktai yra gražūs, ypatingi. Netgi niekuo neišsiskirianti šakutė, man gali atrodyti ypatinga, nes ant jos išgraviruotas šernas. Arba stiklinis buteliukas, kurį radau kasdamas žemę. Ant jo yra užrašas, pagal kurį panaršęs internete radau, kad buteliukas atkeliavo iš Amsterdamo likerio gamyklos, veikiančios nuo 1679 m. Iš kur jis atsirado Lietuvoje? Gal koks grafas ar bajoras atsivežė iš kelionės?

Vienas senukas man pardavė savo futbolo batelius – bucus – odinius, su metaliniais dygliais paduose.

Yra molio plytos: vienoje įspausta vaiko pėda, kitoje – šuns. Ta vaiko pėda atitiko mano tuometinės šešiametės dukros pėdą, tai padarėm išvadą, kad tas įspaudas yra panašaus amžiaus vaiko.

 

Kur jūs laikote savo kolekciją?

Dalis daiktų puošia namų interjerą, dalis – laukia savo eilės. Noriu namie įrengti specialų kampą savo sendaikčių kolekcijai. Jeigu prisikaups labai daug daiktų, juos bus galima keisti, parduoti. Kolekciją žadu palikti savo vaikams, gal jiems bus įdomu tęsti mano darbą.

Ar daug kainuoja senas daiktas?

Stengiuosi pirkti nebrangius daiktus, bet yra ir labai brangių, ypač vertingų kolekcinių. Aš kolekcionuoju tai, ką šiuo metu galiu nusipirkti, neskriausdamas savo šeimos. Manau, tai yra savotiškas investavimas, nes šie daiktai nenuvertėja, o atvirkščiai – laikui bėgant jų vertė tik kyla. Vadovaujuosi tokiu principu: geriau už 35 Lt nusipirkti žiūronus sendaikčių turguje, negu šią sumą pravalgyti restorane.

O kaip į jūsų kolekcionavimo aistrą reaguoja namiškiai?

(Juokiasi) Žmona net nepastebi, kaip atsiranda naujas daiktas. O dukrai patinka. Ji su tais daiktais žaidžia, pavyzdžiui savo lėles sveria ant senovinių žalvarinių svarstyklių. Taip pat dukra klausinėja apie daiktų istoriją, pritaikymą.

Kur ieškote sendaikčių? Ar nenusiviliate, jeigu nieko nerandate?

Aš perku sendaikčių turguose, antikvariatuose, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, taip pat internete ieškau pagal skelbimus, o kartais geri žmonės parduoda pusvelčiui arba tiesiog atiduoda. Vienas mikroskopas yra mano tėvų, balalaika – mano dieduko, dar pamenu, kaip jis grodavo ir mane mokė.

Mėgstu žiūrėti įvairias laidas apie kolekcionavimą. Dažniausiai History kanalu transliuojama. Įdomu stebėti, kaip žmonės renka ir renkasi daiktus, kaip nustatoma daikto vertė, kiek iš to galima uždirbti, tuomet užplūsta savotiškas azartas ir norisi surasti kažką vertinga.

Dėkoju už pokalbį.
 
Kalbėjosi Ieva Ručinskienė
Nuotraukos: Ieva Ručinskienė

 

 

 

Neturite teisių komentuoti

   
   
© SU university