 |
„Cholesterolis" – kaip noriu, taip ir pasuku Konstantinas Monastyrskis „Cholesterolis labai svarbus mūsų organizmui: jis yra pagrindinis membranos, supančios visas gyvas ląsteles, komponentas ir bazinis tulžies rūgšties, steroidinių hormonų ir vitamino D sintezės komponentas. Cholesterolis cirkuliuoja kraujyje ir sintezuojasi kepenyse bei kai kuriuose kituose organuose“.
|
Kur šuo pakastas?
Metodinė ir klinikinė bazė kovoje su aukštu cholesteroliu remiasi tyrimų rezultatais, iškraipytais vardan vaistų gamintojų, klinikinių laboratorijų, draudimo kompanijų ir gydytojų, praktikuojančių tai, geriausiu atveju, neveiksmingam, o blgiausiu atveju – mirtinai pavojingam gydymui, materialinių interesų. Spręskite patys – ar cholesterolis jums baisus priešas, ar neįkainojamas draugas.
Žmogaus organizme yra 200-350 gr endogeninio (vidinio) cholesterolio, kuris sintezuojasi kepenyse nepriklausomai nuo maisto sudėties ir neturi absoliučiai jokio ryšio su cholesteroliu lėkštėje. Todėl 1-2 gramai maistinio cholesterolio per dieną – mažiau vieno procento – nedaro jokio poveikio organizme vykstantiems procesams.
Motinos pienas turtingas cholesteroliu (14 mg šimtui gramų) ir turi ypatingo fermento, kuris leidžia kūdikio organizmui įsisavinti cholesterolį. Žindomiems ir augantiems vaikams reikalingas riebus ir cholesteroliu turtingas maistas, kad galėtų pilnavertiškai vystytis ir funkcionuoti smegenys, nervų sistema, kaulų audiniai, imuninė sistema ir metabolizmas.
Fiziologiniu požiūriu, suaugusio žmogaus organizmas iš principo nesiskiria nuo vaiko organizmo, o pagyvenusio žmogaus organizmas reikalauja dar daugiau maistinių riebalų ir cholesterolio, nes blogiau juos įsisavina. Maistinių riebalų ir cholesterolio ribojimas vaikų, paauglių, aktyvių suaugusiųjų ir pagyvenusių žmonių racione – viena iš priežasčių, kodėl sutrinka vaikų vystymasis, kodėl tankiau serga ir greičiau sensta suaugusieji ir kodėl paansktyvėja pagyvenusių žmonių mirštamumas nuo degeneracinių ligų. Procesas žymiai pagreitėja, kuomet nuriebalinta dieta derinama su vaistais cholesteroliui mažinti.
Cholesterolis yra pagrindas lytinių hormonų (androgeno, testosterono, estrogeno, progesterono) sintezei. Lytinių organų išsivystymas ir sveikumas priklauso nuo kūdikių ir suaugusiųjų mitybos. Nevaisingumas, amenorėja (mėnesinių nebuvimas), impotencija, frigidiškumas, ankstyvas klimaksas, šlapimo ir lytinių organų ligos – visa tai neišvengiama nuriebalinto maisto ir vaistų, mažinančių cholesterolį, pasekmė.
Cholesterolis – bazė tulžies susidarymui, kuri būtina, kad galėtume virškinti, įsisavinti ir asimiliuoti nepakeičiamus riebalus iš maisto. Riebalų ir maistinio cholesterolio trūkumas maiste – pagrindinė blogojo cholesterolio lygio kilimo ir gerojo cholesterolio lygio kritimo, taip pat tulžies akmenligės ir tulžies pūslės pašalinimo priežastis, kadangi nepanaudota tulžis sudaro sąlygas iš tulžies druskų susidaryti smėliui ir akmenims.
Cholesterolis – antioksidantas, jis saugo ląstelių vidaus struktūrą nuo laisvųjų deguonies radikalų griaunamojo poveikio.
Cholesterolis vaidina svarbų vaidmenį palaikant normalią žarnyno gleivinės būklę.
Maistas be riebalų ir cholesterolio sugriauna žarnyno gleivinės nepralaidumą (leaky gut syndrome) ir tai leidžia toksinams iš žarnyno patekti į kraują.
Kiekviename antinksčių žievės grame yra 100 mg cholesterolio. Kodėl tiek daug? „Antinksčių žievė – gyvybiškai svarbus organas. Jo pagaminti steroidiniai hormonai, kurie sintezuojasi daugiausiai iš cholesterolio, – kortikosteroidiniai hormonai ir maža dalis lytinių hormonų – dalyvauja medžiagų apykaitos ir energijos reguliacijoje. Įvairi kortikosteroidų įtaka visų rūšių medžiagų apykaitai, kraujagyslių tonusui, imunitetui ir kt. daro antinksčių žievę svarbiausia gyvybingumo palaikymo sritimi ne tik paprastomis sąlygomis, bet ir prisitaikymo prie įvairių stresų metu.
Kiekviename galvos smegenų ir nervinių audinių grame yra 20 mg cholesterolio.
Cholesterolis būtinas tam, kad smegenyse normaliai veiktų serotonino receptoriai.
Serotonino trūkumas siejamas su depresija, agresyviu elgesiu ir polinkiu į savižudybę.
Vitaminas D sintezuojasi iš cholesterolio saulės šviesos dėka.
Vitaminas D (ir atitinkamai cholesterolis) būtinas vaisiaus ir kūdikio vystymuisi bei augimui, kaulų audinių regeneracijai ir mineralizacijai, normaliai nervų sistemos veiklai, insulino gamybai, raumenų tonuso palaikymui, mineralinės apykaitos reguliacijai, imuniteto palaikymui, dauginimosi organų veiklai.
Tai, taip sakant, baziniai faktai... Informacija iš bet kurio žmogaus fiziologijos vadovėlio. Sutikite, evoliucija – toli gražu ne kvaila. Jeigu cholesterolis būtų toks kenksmingas sveikatai, evoliucija seniai būtų išbrokavusi individus su aukštu cholesterolio kiekiu – jie būtų išmirę. Vienok, jie ne tik kad nedingo nuo žemės paviršiaus, bet ir perdavė mums savo genus, o kartu su jais ir unikalią galimybę sintezuoti su amžiumi vis daugiau ir daugiau cholesterolio organizmo reikmėms:
„Cholesterolio kiekio norma žmogaus kraujo plazmoje keičiasi su amžiumi. Nuo 18–20 metų prasideda laipsniškas, nepaliaujamas cholesterolio koncentracijos kraujyje didėjimas ir vyrams tęsiasi iki 50 metų, o moterims iki 60–65, kol pasiekia tam tikrą pastovų lygį“.
Tipinis cholesterolio kiekis kraujyje 20–mečiams – apie 210 mg/dl, o 60–mečiams – iki 280 mg/dl.
Taip taip, būtent auga, o ne mažėja... O tie, kurių lygis yra žemas – pasmerkti ankstyvai mirčiai. Būtent tokia buvo pagrindinė 30–metų cholesterolio kiekio ir mirtingumo ryšio tyrinėjimo, kuris vyko Framinghame (Masačiusetso valstija), išvada. Šiuo tyrimu, kaip ne keista, rėmėsi anticholesteroliniai lobistai, pateisindami ir gindami savo interesus.
Šios išvados net... 1987 metų. O štai naujesnė informacija:
„Mūsų duomenys patvirtina ankstesnes išvadas apie didesnį pagyvenusių žmonių su žemu cholesterolio kiekiu kraujyje mirtingumą, ir parodo, kad nuolatinis žemas cholesterolio kiekis faktiškai padidina mirties riziką“.
Įsivaizduokite tokią situaciją... Jūs ateinate pas gydytoją ir skundžiatės galvos skausmu. Gydytojas kruopščiai jus apžiūri ir... pasiūlo atlikti kaukolės trepanaciją. Jūs klausiate:
–Gydytojau, kam man kaukolės trepanacija?
–Jums juk skauda galvą...
–Ir tai padės?
–Negaliu garantuoti, bet yra tokia hipotezė, kad galvos skausmas susijęs su padidėjusiu spaudimu kaukolės viduje... Padarysime angelę, išleisime „garą“, nukris spaudimas, tikėsimės, kad skausmas praeis...
–Gydytojau, ar tai pavojinga?
–Nesijaudinkite! Užtaisysime angelę, išrašysime antibiotikų, laikysitės dietos, ir viskas bus gerai... koks Jūsų draudimas?
Šiam atvejui netgi galima pritaikyti Persigo postulatą, kuris teigia, kad „Protingų hipotezių, paaiškinančių tam tikrus reiškinius, skaičius begalinis“... Kitais žodžiais tariant, hipotezė visuomet atsiras, kad tik būtų poreikis – pagal įvairius paskaičiavimus, amerikiečių padidinto cholesterolio kiekio kraujyje profilaktikai kasmet išleidžiama daugiau kaip 120 milijardų dolerių, ir šios išlaidos nuolat didėja. Į šį gigantišką skaičių įeina: vaistų cholesterolio kiekiui kraujyje mažinti kaina, vizitų pas gydytojus ir laboratorinių kraujo bei kepenų fermentų tyrimų kaina. Į šią sumą žinoma neįeina šimtai milijardų dolerių, kurie išleidžiami gydant šios beprotiškos bakchanalijos pasekmes...
Palyginimui: 2002 metais JAV karinis biudžetas sudarė 330,6 milijardus dolerių – tai tik tris kartus daugiau, nei išlaidos, skirtos kovai su cholesteroliu.
O viskas prasidėjo nuo triušienos...
Cholesterolio naikinimas siekiant išvengti širdies–kraujagyslių ligų prasidėjo dar gerokai prieš beždžiones, dar absurdiškesnės teorijos bazėje. Deividas Kritčevskis, rusų kilmės amerikiečių mokslininkas, aprašė aterosklerozinių plokštelių susidarymą triušių arterijose, kai į jų pašarą buvo įmaišyta sintetinio cholesterolio. Remiantis tuo buvo padaryta absurdiška išvada: jeigu triušiams, tai, suprantama, ir žmonėms. Ir, jeigu žmogui, kaip ir triušiui, neduoti cholesterolio, tai nesusidarys ir aterosklerozinės plokštelės!
Kame čia absurdas? Absurdas tame, kad triušiai, skirtingai nuo beždžionių ir nuo žmonių, – šimtaprocentiniai vegetarai, ir žolėje, kuria jie minta milijonus evoliucijos metų, cholesterolio išvis niekada nebuvo!
Sutikite, jeigu triušį, kaip beždžionę, maitinti cholesteroliu, gyvulinės kilmės organiniu junginiu, arba kokiu nors kitu, svetimu jo organizmui maistu, tai jis, žinoma, pastips anksčiau laiko ir nebūtinai nuo infarkto...
Ir vėlgi, sutikite, jeigu jus ar mane, kaip triušį, maitinti tik ganyklos žole, arba, kaip makakas, tiktai bananais – mes taip pat ilgai netempsime. Pseudomokslinių faktų marazminėse interpretacijos – ši, ko gero, viena iš tragiškiausių. Tarp kitko, marazmo būsena – tai liga dėl baltymų trūkumo, t. y. mėsos, kurios, kaip žinoma, be riebalų nebūna!
70–ųjų metų pradžioje, kai aš mokiausi Lvovo medicinos institute, mums aiškino, kad cholesterolio kiekio kraujyje tyrimai daromi tam, kad nustatyti kepenų ligas: kuo žemesnis cholesterolio kiekis – tuo blogiau, kuo arčiau mirties – tuo jis žemesnis.
Taigi, kaip galėjo nutikti tokia betvarkė?
„Egzistuoja trys melo rūšys: melas, įžūlus melas ir statistika“. (Markas Tvenas)
Pradėkime nuo pradžių. Kas tai yra cholesterolis?
„Cholesterolis – į vašką panaši medžiaga, kuri yra kraujo plazmoje ir visose gyvūnų ląstelėse. Chemiškai cholesterolis – steroidų grupės organinis junginys, jo molekulinė formulė C27H46O. Natūraliame pavidale cholesterolis atrodo kaip kristalizuota medžiaga be kvapo ir skonio. Cholesterolis būtinas mūsų gyvybei (išskirta autoriaus – red.). Jis sudaro visų gyvūnų ląstelių membranos pagrindą ir yra bazinis tulžies rūgšties, steroidinių hormonų ir vitamino D sintezės komponentas. Cholesterolis cirkuliuoja kraujyje ir sintezuojasi kepenyse bei kai kuriuose kituose organuose“.
Po kai kurių nukrypimų apie cholesterolio žalą organizmui (nežiūrint į tvirtinimą, kad cholesterolis „būtinas organizmui“), autoriai tęsia:
„Cholesterolis netirpsta kraujyje: jis turi būti prisirišęs prie baltyminių junginių – lipoproteinų – tam, kad galėtų judėti kraujyje. Mažo tankio lipoproteinai (MTL) transportuoja cholesterolį iš kepenų (jo sintezės vietos) į įvairius audinius, kur jis atsiskiria nuo lipoproteino ir panaudojamas organizmo ląstelių. Didelio tankio lipoproteinai (DTL), transportuoja nepanaudotą ar panaudotą cholesterolį atgal į kepenis, kur jis virsta tulžies rūgštimi ir po to pašalinamas [su tulžim]“.
Nereikia būti nei lipidų chemijos, nei organizmo biochemijos specialistu, kad suprastum vieną aiškią tiesą: iš maisto produktų į kraujo apytaką patenka tik tie komponentai, kurie gali ištirpti kraujyje, kitais žodžiais tariant – tirpūs vandenyje. Cholesterolis jiems vienareikšmiškai nepriklauso, nes jis netirpus. Ir, žinoma, maisto produktuose taip pat nėra mažo tankio lipoproteinų (MTL), nes lipoproteinai (MTL, „blogasis“ cholesterolis) sintetinami tik kepenyse, o ne gaunami iš jūsų skrandžio ir žarnyno, t.y. ne iš maisto produktų.
Sutikite, jeigu cholesterolis negali iš skrandžio ir žarnyno patekti į kraujotaką, jis niekaip negali patekti ir į kepenis, kur vyksta jo susijungimas su lipoproteinais.
Iš to seka, kad bet koks cholesterolio mūsų maiste ir kraujo apytakos tarpusavio ryšys – visiškas absurdas ir teoriškai ir praktiškai.
Net jeigu toks ryšys ir būtų, neužmirškite, kad sveiko žmogaus kepenys pagamina iki 2000 mg cholesterolio per dieną, ir papildomi 500–600 mg cholesterolio maiste galėtų pakeisti jūsų kraujo balansą tik 25–30%.
Riebalai nuo visų bėdų
Antropologiniai tyrimai rodo, kad cholesterolio lygis kraujo plazmoje didėja atvirkščiai proporcingai riebalų ir cholesterolio kiekiui tyriamųjų grupės maiste, t.y. kuo mažiau riebalų ir cholesterolio maiste, tuo didesnis cholesterolio kiekis kraujyje. Ir štai kodėl:
Visoms be išimties organizmo ląstelėms reikalingas cholesterolis kaip ląstelių membranos komponentas, kuris reikalingas erdvinei ląstelės „skeleto“ konfigūracijai palaikyti.
Tulžies susidarymas ir išsiskyrimas vaidina pagrindinį fiziologinį vaidmenį cholesterolio balanso reguliacijoje. Riebalų trūkumas maiste nuslopina tulžies, kuri gaminasi iš didelio tankio lipoproteinų („gerojo“ cholesterolio, DTL), sekreciją.
Žarnynas – vienas didžiausių ir aktyviausių organų. Žarnyno paviršius (gleivinė ir enterocitai–žarnų epitelio ląstelės) visiškai atsinauja kas kelias dienas.
Cholesterolis iš maisto įsiskverbia į žarnyno ląsteles (enterocitus) micelių (tulžies rūgšties agregatų) pavidalu.
Jeigu maiste nepakanka cholesterolio žarnyno ląstelėms atsinaujinti, organizmas priverstas tą trūkumą kompensuoti mažo tankio cholesteroliu, sintezuojamu kepenyse, kurį naudoja toms pačioms reikmėms kitų organų ląstelės.
Tokio sudubliuoto mechanizmo būtinumas akivaizdus ir tikslingas – evoliucijos eigoje žmogaus organizmas prisitaikė prie maisto „įvairovės“, padiktuotos metų laikų ir gyyvenamosios vietos. Šią teoriją patvirtina indusų–vegetarų tyrinėjimas, kurių mityboje beveik nėra cholesterolio, tačiau cholesterolio kiekis kraujyje – 300–350 mg/dl; o tokioje pat eskimų grupėje, kuri maitinasi beveik tik mėsa ir žuvim, cholesterolio kiekis retai kada perkopia 205–220 mg/dl, nežiūrint į tai, kad per dieną jie su maistu gauna 800–1000 mg cholesterolio.
Štai dar kokias svarbias funkcijas mūsų organizme atlieka cholesterolis:
Cholesterolis yra lytinių hormonų (androgenas, testosteronas, estrogenas, progesteronas) ir kortikosteroidų – hormonų, kurie saugo mus nuo streso, o mūsų organizmą – nuo vėžio ir širdies ligų, sintezės pagrindas.
Cholesterolis – nepakeičiamas sintetinant riebaluose tirpų vitaminą D. O jis būtinas kaulinio audinio augimui ir regeneracijai, centrinės nervų sistemos veiklai, insulino gamybai, raumenų tonuso palaikymui, mineralų apykaitai, imunitetui, dauginimosi organams, o taip pat normaliam kūdikio augimui ir vystymuisi.
Cholesterolis – tulžies, be kurios visiškai neapsieinama virškinant ir įsisavinant nepamainomuosius riebalus iš maisto medžiagų, susidarymo bazė.
Cholesterolis – antioksidantas, jis saugo vidines organizmo struktūras nuo laisvųjų deguonies radikalų, kurie susidaro medžiagų apykaitos procese ir veikiant aplinkai, ardančio poveikio. Tai ir paaiškina faktą, kad cholesterolio kiekis kraujyje auga su amžiumi – cholesterolis saugo organizmą nuo pažeidimų, vedančių prie širdies ir vėžinių susirgimų.
Cholesterolis atlieka pažeistų arterijų atstatomąją funkciją. Aterosklerozinės plokštelės – ne kas kita, kaip suglebusių arterijų apsauga nuo susidėvėjimo. Kaltinti cholesterolį dėl širdies ligų – lygiai tas pats, kaip kaltinti nenudažytą suriku geležį dėl to, kad ji surūdijo.
Cholesterolis būtinas normaliai serotoninų receptorių veiklai smegenyse. Serotoninas – cheminis komponentas, kuris atsakingas už „gerą nuotaiką“ ir jo trūkumas (kaip ir mažas cholesterolio lygis kraujyje) siejamas su depresija agresyviu elgesiu ir polinkiu į savižudybę.
Maistinis cholesterolis vaidina labai svarbų vaidmenį palaikant normalią žarnyno gleivinės būklę. Vegetarinis maistas, neturintis cholesterolio, dažnai priveda prie žarnyno gleivinės pažeidimų ir pralaidumo, o tai leidžia atliekoms patekti į kraują su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Tyrimų duomenys rodo, kad žmogaus organizme yra iki 350gr cholesterolio, o cholesterolio kiekis kraujyje didėja kartu su amžiumi: 65–70 mg/dl tik gimus ir 200–300 mg/dl – sulaukus 50–60 metų.
O kur gi dėti infarktą?
Tai, kad aterosklerozinės plokštelėsužkemša kraujagysles – akivaizdu ir neginčijama. Tai, kad smarkiai užsikimšusios kraujagyslės priveda iki infarkto – ne mažiau akivaizdu ir neginčytina. Klausimo esmė kita, kas gi šiame procese pirmas – aterosklerozė (suglebę ir neelastingos kraujagyslės) ar maistinis cholesterolis? Ir ar gali maistinis cholesterolis iš esmės įtakoti aterosklerozės atsiradimą ir tolesnį jos vystymąsį?
Šiame kontekste panagrinėkime kai kuriuos faktus:
Pradėkime nuo to, kad mokslinėje literatūroje aterosklerozinės plokštelės, kurios susidaro ant kraujagyslių sienelių, vadinamos calcified plaque, t.y. kalcifikuotos plokštelės...
Kraujagyslių kalcifikacija daugeliui prasideda jau jaunystėje. Vadinasi kalcifikacija – vienas iš teigiamų evoliucijos procesų, kurio esmė – pažeistų kraujagyslių apsauga nuo suirimo. Šalia kalcio šiose plokštelėse yra ir kitų mineralų, lipidų (riebalų), lipoproteinų (cholesterolio), ląstelių liekanų, baltymų ir kitų kraujo komponentų. Kalcifikacija – labiau „subrendusi“ aterosklerozinių plokštelių susidarymo stadija. Visai „jaunose“ plokštelėse daugiau lipidų, negu kalcio ir kraujagyslės šiose vietose labiau pažeidžiamos... Šioje vietoje kyla klausimas – kodėl gi cholesterolis – žalingas, o kalcis – naudingas... Juk, pagal „pavojingojo“ cholesterolio logiką, kalcis taip pat pavojingas... Laimei, iki tokio marazmo mes dar nepriėjome, na, o maistinis cholesterolis paprasčiausiai pasirodė daug lengvesniu taikiniu, nei kalcis, kurio deficito pasekmės labiau akivaizdžios...
Kultūrose ir regionuose, kuriuose dominuoja turtingas cholesteroliu baltyminis–riebalinis maisto racionas ir labai mažai arba visai nevartojama angliavandenių, susirgimų širdies–kraujagyslių ligomis praktiškai nėra.
Todėl mažai tikėtina, kad didelis cholesterolio kiekis maiste stimuliuoja aterosklerozės vystymąsį. Prisiminkite „prancūziškąjį paradoksą“: mirtingumas nuo širdies–kraujagyslių ligų tarp prancūzų vyrų yra dvigubai mažesnis, negu tarp amerikiečių, ir jo beveik nėra tarp prancūzių moterų. Kiekvienos dienos prancūzų maisto racionas turtingas riebalais ir baltymais: stalai lūžta nuo žąsų kepenėlių (600 mg cholesterolio vienoje porcijoje), grietinėlės, sviesto, sūrių, riebios jautienos ir avienos, riebaus sultinio iš kaulų smegenų, kumpio...
Nutukimas, cukrinis diabetas ir aterosklerozė – lydintys susirgimai. Diabetas ir aterosklerozė vegetarus pažeidžia žymiai anksčiau, negu valgančius mėsą. Kuo daugiau mityboje angliavandenių, tuo greičiau progresuoja nutukimas, diabetas ir aterosklerozė. Tokiu būdu, cholesterolis, kurio vegetarų maiste praktiškai nėra, negali tapti aterosklerozės priežastimi.
Jeigu jums aukštas cholesterolio lygis kraujyje
Atkreipkite dėmesį ir į tai, kas gerai žinoma specialistams–kardiologams: bendras cholesterolio lygis nėra objektyvus aterosklerozės išsivystymo pranašas ar rodiklis. Aukštas mažo tankio lipoproteinų (MTL, „blogasis“ cholesterolis) lygis kompensuojamas aukštu didelio tankio lipoproteinų (DTL, „gerasis“ cholesterolis) lygiu iki tol, kol „blogojo“ ir „gerojo“ cholesterolio tarpusavio santykis 3,5. Jeigu jūsų bendras cholesterolio lygis, pavyzdžiui, 320 mg/dl, kuriame „blogasis“ – 240, o „gerasis“ – 80 (240 / 80 = 3), tai jūsų situacija žymiai geresnė, nei tų, kurių cholesterolio lygis tik 180, kuomet „blogasis“ – 150 ir „gerasis“ – 30 (150 / 30 = 5). Vienareikšmiška, esant žymiai aukštensniam cholesterolio lygio koeficientui (jis taipogi yra ir aterogenezės arba polinkio į aterosklerozę indeksas) problemų atsiradimas labiau tikėtinas...
Dar kartą noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad šie duomenys nėra širdies ir kraujagyslių ligų priežastimi, o tik parodo jų patologinę būklę.
Įdomu, kad JAV, norint dar labiau prigąsdinti pacientus ir „priversti“ juos tankiau tikrintis, klinikinės laboratorijos taip pakeitė autogenezės indekso apskaičiavimo metodologiją, kad jis praktiškai visada būtų aukštas. Vietoj to, kad dalinti MTL iš DTL, dabar dalinamas bendras kiekis iš „gerojo“: (MTL + DTL) / DTL.
Šiandien visur JAV (ir „prabangiose“ klinikose Rusijoje) siekiama to, kad bendras cholesterolio kiekis neviršytų 200–220 mg/dl. Šių rodiklių siekiama nuriebalinto maisto (mažinamas „gerasis“ cholesterolis) ir vaistų, įsikišančių į kepenų veiklą (blokuoja „blogojo“ cholesterolio sintezę), pagalba. Rezultatas? Tai mirtinas pavojus išgąsdintiems pacientams, tačiau pelninga „gydantiems“ gydytojams, klinikinėms laboratorijoms ir vaistų gamintojams (ypač JAV).
–Konstantinai, tai koks gi cholesterolio kiekis kraujyje yra normalus?
„Normalaus“ nėra... Yra „tipinis“ kiekvienai amžiaus grupei. Suprantama, kad labai žemas palyginus su „tipiniu“ – blogai... Labai aukštas palyginus su „tipiniu“ – ne labai gerai...
Koks gi lygis yra „tipinis“ daugumai? Nuo 210 mg/dl – iki 20 metų ir iki 280 – vyresniems nei 60 metų. Iš kur aš imu šią informaciją? Taigi iš paties prestižiškiausio medicininio vadovėlio, kurį leidžia Merck&Co, Inc., gamintojas Mevacor-a (2001 metais parduota daugiau kaip 7 milijardai vnt.).
Galima mirti iš juoko... Didžiajai gyventojų daliai iki 20 metų – nuo 210 mg/dl ir daugiau kaip 280 mg/dl – nuo 60 metų... Tai TIPINIS, t.y. normalus to amžiaus grupėms...
Dabar suprantate kaip uždirbami 7 milijardai dolerių per metus parduodant vien tik Mevacor-a? Labai paprasta: paskelbė (tame pačiame Merck-e), kad 200 mg/dl lygis „optimalus“ ir viskas, o kam aukštesnis – keliaukite į rizikos grupę, tai yra – keliaukite vaistų...
Štai taip visi sveiki JAV (ir pasaulio) gyventojaiir pateko (įkliuvo) į rizikos grupę! Kitaip ir nepasakysi, jei „tipinis“ cholesterolio lygis sveikųjų daugumai svyruoja nuo 210 iki 280 mg/dl!
Tai ką, jei jūsų cholesterolio kiekis „padidėjęs” ar „smarkiai padidėjęs” – per 280–300 mg/dl – iš pradžių padėkokite savo kepenims už tai, kad jos efektyviai atlieka savo darbą, nustatykite koeficientą, palyginkite gautus skaičius su jūsų amžiumi ir maitinimosi stiliumi ir, pagaliau, suvalgykite gabaliuką riebios mėsos. Ir jūsų organizmas atsilygins ne tik sveikata, ilgaamžiškumu, regėjimu, klausa, atmintim, koncentracija, erekcija, stipriais raumenimis, sveikais kaulais ir puikia išvaizda, bet ir… cholesterolio lygiu, kuris reikalingas būtent jums! O koks tai lygis – žino tik jūsų kepenys ir ponas Dievas.
Funkcinis maistas ir cholesterolio lygis
Taip vadinamoji Atkinso dieta – maitinimosi stilius labiausiai artimas funkciniam. Kaip ir funkcinis maitinimasis, jis išbraukia angliavandenius ir neriboja neorganinių baltymų bei gyvulinės kilmės riebalų, t.y. produktų, turtingų cholesteroliu.
Stulbinančio neatsakingumo ir neišmanymo ribose, o, gal būt, iš baimės gauti nepageidaujamų rezultatų, kurie sumažintų pacientų skaičių jo klinikoje, ar susidomėjimą jo knygomis, o tuo pačiu ir papildų pardavimą, multimilijonierius gyd. Atkinsas, vienas turtingiausių gydytojų pasaulyje, savo veiklos pradžioje ne organizavo nė vieno rimto, nepriklausomo, objektyvaus savo rekomendacijų, kurios pirmą kartą buvo išspausdintos dar 1972 metais, tyrimo.
Kaip jūs jau pastebėjote, aš nejaučiu gyd. Atkinsui didelės meilės. Jeigu šis gydytojas laiku būtų atlikęs savo darbą ir savo, kaip gydytojo pareigą (prisiminkite, yra tokia senovės graiko Hipokrato priesaika), galbūt šiandien nebūtų nei anticholesterolinės isterijos, nei diabeto epidemijos, kurios nusinešė, nusineša ir dar nusineš milijonus gyvybių, tame tarpe, mano manymu, jo paties.
Kodėl? O todėl, kad 2003 m. pavasarį vienu metu buvo aprašyti ir „New England Journal of Medicine, creme de la cream“ – (akademinėje medicininėje spaudoje JAV) išspausdinti du tyrinėjimai. Mokslininkai lygino Atkinso dietos (low–carb diet) efektą su nuriebalinta (low–fat) dieta dviejose pacientų, turinčių viršsvorį, grupėse. Rezultatai, populiarios spaudos žodžiais, vienareikšmiškai patvirtino, kad:
„Abiejų tyrimų rezultatuose pacientų, kurie vadovavosi Atkinso dieta, „gerojo“ cholesterolio ir trigliceridų (arba riebalų) kiekis kraujyje žymiai pagerėjo. Nebuvo „blogajo“ cholesterolio ir kraujo spaudimo pakitimų“.
Aš nesiimu cituoti šių tyrimų rezultatų iš originalo (NEJM), nes jie parašyti labai „techniška“ kalba. Kreipsimės į Journal Watch Cardiology (medicininis žurnalas, skirtas kardiologams). Štai kaip aprašo šiuos rezultatus suprantama kalba gyd. Harlan M.Krumholz, MD:
„Dviejose grupėse 12 mėnesių laikotarpyje bendras ir MTL („blogojo“) cholesterolio lygis labai nepasikeitė, tačiau grupėje, vartojusioje mažiau angliavandenių (Atkinsono dieta – red.), per 12 mėnesių triglicerinų lygis žymiai sumažėjo (-28%, lyginant su +1%), o DTL („gerojo“) cholesterolio lygis žymiai padidėjo (+18% lyginant su +3%).“
Štai tokie reikalai mūsų karalystėje, gerieji ponai... Kuo daugiau maisto racione riebalų, tuo mažiau trigliceridų ir tuo daugiau „gerojo“ cholesterolio. Žymiai daugiau... Ko, tarp kitko, niekada nereikėjo įrodinėti žmogui su normaliomis fiziologijos žiniomis. Ką senų senovėje įrodė mūsų protėviai, tautos ir individai, kurie dar kol kas sveikame prote... Ką senų seniausiai žino mano skaitytojai ir pasekėjai. Sutikite, geriau vėliau, negu niekad.“